Kovas 2010
  teka 06:23
leidžiasi 18:32
ilgumas 12.09

  Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

        21
        SEKMADIENIS
Mikalojus Nortautas Lingailė Benediktas Reda

Tarptautinė miego diena
Tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena
Pasaulinė poezijos diena

Blogam ir danguje bloga, geram ir pekloje gera
***************
Su eM sugrįžome iš Žolės. Nuotaika tokia, kad ir Vidinio nereikia- gyvenam viešnagės įspūdžiais, atsimename sutiktuosius, kai ką pasikartojame išgirsto ir smagu, kad to vienišumo, kuris dažnokai engia senatvėje, nėra. Gal būt ir mudu šįkart pasirodėme linksmiau ir todėl – kaip pašauki, taip atsiliepia. O pašaukėme eilėraščiu „Geriausias piemuo“.

Aikteliu -
Vėl piemenys.
Niekas gražiau nepaguos,
Kaip rytas
Aukštai pasikėlusio
Vyturėlio sparnuos.

Sunku atmerkti akis,
Dar nenušvitus net saulei.
O štai
Tokia praeitis
Vaikšto po sielą
Ir džiaugiasi -
Vėl piemenys,
Ryto ankstaus basakojiai vaikai,
Toliau nuo žmogaus,
Bet - prie gyvulio.
Dieve, padėki ir jiems
Patarnaut.

- Eikš, geltonplauki mažyti,-
Motina sako liūdnai.
-Kur? - klausia vaikas-
-Ganyti.*

Kai įkritom į aušrą,
Jos rytą
Ir spindulį -
Ligi šiolei vis piemenys
Pradžioje tų,
Kurie po mūsų,
Po mūsų,
Po mūsų...

O, kiek turtų čia būta!
Netikėjau, o motin, stebuklais-
Auksas proto visai nekamuoja -
Baltą žodį
Kaip avį
Po pievą ganau,
Akyse – atminimai.
Ir tikiu,
Ir sakau-
Anas gi, iš raidės eM,
Geriausias piemuo.
----
*Kursyvu čia pacituotas Eduardas Mieželaitis. Norėčiau, kad net viena raide jis būtu kuo geriau išgirstas-šiaip  ar taip, tai jis mane ima už rankos, veda, neleisdamas pritildyti kvėpavimo. Pūkšiu kaip senas, iškleręs  garvežys, bet dar važiuoju. Ir klausausi, kaip kalba apie džiaugsmą, kurį patiria žiūrėdamas geram žmogui į akis. O sutikusi Dalija, net stabteli.
- O! kiškių  muzika, iš kur judu čia?
- Kodėl sakai „kiškiu muzika“?, - nesupratau, džiaugiasi ar peikia.
- Toks laikas. Pavasarėja. Dar ir dabar tebesapnuoju anuos pavasarių potvynius, girdžiu zuikių šauksmą užlietų lankų salelėse.
- Viešvilės sapnai? Ar klystu?
- Viešvilės, Pranuci. Tolimas laikas, o nuo savęs jo neatstumsi. Beje, ir piemenų laikas praėjo. Išgirdus dabar apie jį, taip skaudžiai atliepė - juk mes paskutinė karta, kurių sielose klajoja tokia atmintis. Dar autentiška. Jauniems nesuprasti.
Ilgiau šnektelėjome su Sodininku.
Sodininkas:
Tikroviškų išgyvenimų vaizdiniai ir mano sielai labai artimi, juolab, kad taip įtikinamai ir su nostalgija praeičiai pateikti. Ankstyvoje vaikystėje ir man teko vasaromis piemenauti, bet ne gimtajame krašte, o Altajuje, mosuojant labai ilgu botagu (bič) su trumpu kotu, kad iš bandos bandanti atsiskirti karvė ar telyčaitė grįžtų į būrį. Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs pas senolius, taip pat šiek tiek turėjau reikalų su gyvuliais: bobutės ar dieduko pasiųstas, eidavau perkelti karvės, kumelės, avių, pagirdyti gyvulių. Altajuje reikėdavo anksti keltis, o pas diedukus buvo kas kita, net savotiškai smagu, kai tekdavo gyvulius puolančius bimbalus vaikyti, pritrėkšti, prisisiurbusias kraujo erkes iš pakaklės ištraukti, vakarėjant iš tolimesnių vietų gyvulius parvesti į tvartą, kad pokariu siaučiantys vilkai nesudraskytų, ypač avių.
Kadangi šis mielas, išjaustas ir nostalgiją praeičiai keliantis eilėraštis mane trumpam perkėlė į tolimą praeitį su vargais ir linksmais nutikimais, aš jį su malonumu priglaudžiu... 

Sutikęs šį žmogų, visuomet jaučiuosi labai pakiliai. Gal todėl, jog žiūrėdamas į jo akis suprantu, kad nesunku senatvės nepastebėti, kai šalia atsiranda dar žilesnis plaukas. Juolab, kad niekuomet nesitaikė jo pamatyti niurzgiančio, surūgusio, nepatenkinto kitais ar savimi. Sodininkas- kelių poezijos knygelių autorius, tačiau apie poeziją beveik niekuomet nekalbame.  Pasitaikius progai padeklamuoja tuo metu gal arčiau atmintyje esančias jos eilutes ir vėl skiriamės IKI. Šį kartą  parsinešėme jo „Eskizą“. Šypsojosi ir sakė, girdi, pasaulinės poezijos dienos proga.

Išimu iš voko
Senas tėčio fotografijas
Ir išgirstu:
- Sveikas, sūnau,
Perduok linkėjimus mamai...
Neatsakau, tartum neišgirdęs
Jo prašymo.
O pats sutrikęs pagalvoju:
Negi iki šiol jie TENAI
Nesusitiko?

kovas 2010
  teka 06:25
leidžiasi 18:30
ilgumas 12.05

  Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

      20
      ŠEŠTADIENIS
Žygimantas Tautvilė Filomenas Irmgarda Irma Irmantas

Žemės diena
Pavasario lygiadienis

Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje
**********

Tyla, prakalbusi į tylą   
Suvirpa dar tyliau.
Ten, erdvėse minties,
Didžiausi nuotoliai sudyla
Ir vaikščioja Dvasingas
Tavo – Mano – Mūsų,
Kur ir žmogus kaip Dievas
Būtį sukuria iš žodžio,
Bet štai  paklausia iš TYLOS: 
“ O ką gi tu man pasakysi?
Nedidelis žalias žiogeli?“*

- Pasaulį Savęsp(i) kuriu
Iš tavo žodžio,
Eduardai, eM

Jau ne pirmą kartą  atsitinka, kad, atsivertus E. Mieželaitį, kažkas sukužda  smegenyse ir atsiranda  užrašas – nesvarbu, eiliuotas ar prozos kalba. Taip ir šis, bet šis ypatingesnis tuo, kad verčia pagalvoti apie pasikalbėjimus su juo. O gal? Bet imantis tokio sumanymo, kaip tai padaryti? Man būtų nesmagu, jeigu atėję kritikai daužytų kuolais. Ne, nemanykite, kad asmeniškai pats bijausi. Bijočiausi - išeičiau, pasekdamas kitų pavyzdžiu. Dar sunkiai, laaabai sunkiai  įsivaizduoju, bet, deja,  jau neatmetu prielaidų, kad ir kai kurie mūsų kritikai Mieželaičio nepažįsta. O jeigu staiga kuris nors iš jų tvinkt: kas esi, piemenie? Nagi, marš karvių ganyti!
    Ir kaip tokiu atveju man elgtis, kaip atsiprašyti Eduardą už tai, kad yra , kaip yra..
    Bet tiesa, kad nėra padėties be išeities. Manau, kad saugiausia kol kas, bent tol, kol galvoje geriau prašviesės, mudviems įsikurti dienoraštyje.

Piemens pėdoje

Laikas atėjo ir... BŪK!
Pavasari,
Ar žinai bent,
Kaip sieloje noksta
Tavo vardas gražus,
Kai dalgiui nereikia
Išeiti į žolę.

Paukščiai ima už rankų
Ir veda pabūt,
Kur šaukia miškely tilvikas*
Kur šūkteli pempė - - gyva!*
Kur puošias vestuvių vainikais
Kriaušė, slyva, alyva*

Mano laikas barzdotas
Jo rankoj - senatvės lazda
Švilpauki džiaugsmą, varnėne, 
Aš noriu girdėti tave
Ir matyt kaip piemens
Mažoje pėdoje
Pražįsta pavasariu
Žalias poetas.
Šokteli raidė it žiogas
Tai eM
Pažįstu aš ją, Mieželaiti.
-------
* Kursyvu cituojamas E. Mieželaitis

Kovas 2010
  teka 06:28
leidžiasi 18:28
ilgumas 12.00

  Jaunatis
3 mėnulio diena

      19
      PENKTADIENIS     
    Juozapas Vilys Vilė Juozas

    Šv. Juozapas, Pempės šventė     
      Gyvenimas be vyro - kartesnis už pipirą
**************
*    Atsikėlęs aną vidurnakty, žiūriu gi, kad dar Arvydas Valickas degina Mėnulio jaunatį. Acha, pagalvojau, vis tik darbščiam žmogui padovanojau ją, jaunatį, ir labai  svarbiau, kad kukliam – nesididžiuoja neretai save  matydamas tarp savaitės geriausių:
Bet Arvydas budrus, atrodo, kad ir tokį mane girdi, nes ant balto ekrano juodu parašė:
“Čia daugiau ne kuklumas, bet gal nuoskauda, kad tiek daug gerų autorių nutilo, išėjo ir tenka tenkintis tuo, kas yra. Būkim todėl ir aukim visi, kol gyvi“.
- Taip, - žiojausi atsiliepti, bet susilaikiau. Ir gan ilgai, net iki šiol, nes pajutau, kad iš tų, pasak Arvydo "gerų autorių",  gal tik nedaug man žinomi. Kur kas daugiau išėjusių, kurie neįeina į tokią kategoriją , bet vis dėlto skauda, kad išėjo. Yra ir tokių, kurie  lyg neišėję, bet pasirodo retai,  dažniau paskaitinėdami, pasižiūrėdami. O kai atsiranda kūrinėlis neretai suvoki, kaip iš tikrųjų  atrodo poezija žmogaus vertės mastu, jos reikalingumu žmogui. Štai kad ir Kielės, kuri šį savo kūrinėlį vadina  "neeilėraščiu“ ir tas jos atkaklus kartojimas, kad "tai ne  eilėraštis" verčia praplėsti poezijos supratimus ir suvokti, kad žmogui ji reikalinga ne ten, kuomet ji Olimpe. Tikroji poezijos vieta žmoguje, kuomet su ja šilta, gera, o būna- kad ir negera ir reikia per ją prisipažinti, kad geriau nebus. Taigi, kažkokie tokie supratimai dingteli ir skaitant „ neeilėraštį“.

tai ne eilėraštis –
kalbėjimas su kambario tamsa
kai pagalvė kieta ir tyliai maudžia šoną

tai ne eilėraštis –
tik būsena keista
kai dienai neturi, o tau metus paskolina

tai ne eilėraštis –
laukimas ties brasta
pakol gyvenimas žemyn upe nutolo

tai ne eilėraštis – jame tavęs nėra

Patiko kam, nepatiko, ne tai dabar svarbu. Neieškokite jo čia, atėję į Kielės  namus, nes „neeilėraščio“  juose nėra ir įsitikinęs, kad jo čia nebus. Jį atsinešiau iš ŽŽ, kad galėčiau skaitydamas geriau išgirsti kai kuriuos pašnekesius ir suvokti jų pasekmes.
- Primityviai,-sako Vilnelė ir trenkia kuolu pabėdavodama, kad ak,"grafomanai dar vis pikti ir ištroškę keršto".
-Teisi vilnelė - mirtis visada primityvi, viens ir viskas :), - atsiliepia Kielė, ir tyliai paskui save uždaro duris.
O reziumė tokia, lyg  norint pasakyti, kad, mielas Diudia Pauteckai, kol yra kuolo ir rašančiam žmogui paniekos politika, kažkaip nelogiška sakyti: „Būkim todėl ir aukim visi, kol gyvi“. Ir visai kitaip tavo žodžiai atrodo, kuomet nuėjęs į „Žalią žolę“ randi po Kielės „neeilėraščiu „ parašus:

Galingai apibūdinta ta būsena keista, "kai pagalvė kieta ir tyliai spaudžia šoną"

Man irgi įstrigo "kai pagalvė kieta ir tyliai maudžia šoną". Gerai, kad manęs nėr tame eilėraštyje.  Bet gi yra, yra juk 

Taip, reikšmingai pakalbėta. Ir tik iš konkretaus žmogaus gyvenimo...

Labai subtilu ir artima, man tikrai patiko!

Tai ne eilėraštis, tai - gyvenimas...

- Nuoširdus ačiū visiems, - padėkojo Kielė už šiuos ir kitus parašus  po jos kūrinėlių „neeilėraštis“... Bet gyvenimas toliau toliau žemyn upe, o pavasaris ir Šv. Juozapas jau savo poezija:
Kyvis, kyvis,kyvis, kyvis.
Kas ir manęs pasidyvys? 
Kiaušinėlius dėsiu,
Vaikelius perėsiu.
Kad ir dyvys – nenudyvys
Aš visus mylėsiu,
Aš visus mylėsiu.

Kovas 2010
  teka 06:30
leidžiasi 18:26
ilgumas 11.56

  Jaunatis
2 mėnulio diena

      Šiandien -5°C / 1°C, krituliai

    18
    KETVIRTADIENIS   
Kirilas Eimutis Eimutė Anzelmas Sibilė

        Vienas piktas darbas kitą gimdo
***************************
Užkliuvo Diskusijos (ar kaip tai pavadinti?) - klimbingupthewalls pakvietė pasikeisti  nuomonėmis kaip derėtų pažymėti Knygnešių dieną? Galbūt galite papasakoti, ką nors įdomaus šia tema?

Nemanau, kad kas  būtume atsiliepę, bet taip atsitiko, kad šiame  mano dienoraštyje Ciklono kalavijas parašė:
O man ši, knygnešių, diena tokia kupina tragizmo.
Turėjom giminėje knygnešių, nešusių žmonėms tas uždraustas lietuviškas knygeles. Bet viskas reikalauja aukų - buvo sudeginti gyvi kartu su tom knygelėm... Amžinatilsį močiutė pasakojo.

Paprašiau, kad Ciklono kalavijas daugiau parašytų nurodytu klimbingupthewalls (Ūlos) adresu
Parašė, bet atsiliepimų – tik vienas. (bent iki šiol)Todėl manau, kad prasmingą  jį pasilikti ir savo dienoraštyje

2010-03-16 23:33 Ciklono kalavijas 
Mano giminėje būta knygnešių, kurie gabendavo slapta tas uždraustas lietuviškas knygas. Bet buvo išduoti,  užklupti su knygomis ir sudeginti gyvi (vyras ir žmona). O visą egzekuciją stebėjo vaikai, kad pasimokytų iš tėvų "klaidos". Amžinatilsį močiutė pasakojo.
Kai pagalvoju, kiek knygnešiai tais laikas rizikavo dėl lietuviško rašto, net žinodami, jog gali paaukoti gyvybę, kartais apima liūdesys, kad dabar taip mažai tai vertiname, ką turime.

Taigi, vienintelis, kas jį pastebėjo ir panoro pareikšti nuomonę buvo
Patarnaujantis: 
Daugelis tas knygas nešė tikrai ne dėl lietuviško rašto, o dėl to, kad tai buvo didžiuliai pinigai. Labai maža dalis kažką darė vien tik dėl idėjos. Man rods, kad tie knygnešiai tiesiog herojizuoti, kas būdinga istorijai. Aišku, buvo tikrai pasišventusių, bet visus juos taip aukštinti kaži ar verta. Ir sakyti, kad jie rizikavo dėl lietuviško rašto, aukodami savo gyvybę, pakankamai drąsu.
O ir šiaip ar verta močiučių ir senelių pasakojimus taip rimtai priimti? Daug ką jie nutyli ir daug ką pagražina.
Čia tik mano nuomonė. Jūsų gali būti kitokia ir neverta dėl to pykti.

Taigi, ar verta
Gal Patarnaujantis nepastebi, tačiau jo klausimas labai prasmingas.
Bent mano galva, kur kas prasmingiau pagražinti, negu sumenkinti. Ir ką čia bepagražinsi, jeigu sudegino kaip Pirčiupius. O kad nemokam atsiminti, tai akivaizdu. Jau ir Pirčiupiai su Klepočiais daug kam nežinomi. Dar kiti jų kratosi, nenorėdami tokią nelengvą atmintį nešioti.
O ar pykti, ar nepykti, ar kitaip elgtis dėl to, tai tegu irgi būna palikta pagal kiekvieno mūsų supratimą. Mane, pavyzdžiui, tokia užmarštis žeidžia.
Beje, galėjo šia tema reikšmingą žodį tarti ir Agricolą, parašęs nemenką kūrinį „ Nenusakomo pavojingumo tėvynės gynėjas“ (apie tai, kokias turėtume skaityti knygas)

Kovas 2010
  teka 06:33
leidžiasi 18:24
ilgumas 11.51

  Jaunatis
2 mėnulio diena

      Šiandien -11°C / -2°C, pasnigs
      Rytoj -5°C / 1°C, krituliai   

      17
      TREČIADIENIS
Gerda Patrikas Gentvila Varūna Gertrūda Gendvilas Vita

Kame yra šviesos, ten ir šešėlių esti
--------------------------------------
Norėjau  šiandien iš „ŽŽ“ įsikelti moli eilėraštį „draugas“, bet nežinau, ar taip galima. Anasis jos eilėraštis šioje svetinėje  dar „neperskaitytas,“ todėl  ir abejonės mano tokios. Tačiau bent vienas jos posmas tebūna jau kartu ir čia.

įsižiūrėk
žiūrėk ilgai
šuns akys
papasakos
gyvenimą savo
tavyje

grandines paglostai
sopulius sužydėjusius

Džiaugiuosi, kad yra žmonių, suvokiančių sunkią draugo paskirtį ir savo prisirišimą prie jo. Žinok, moli, ir aš noriu būti tavo draugu, bet ar pavyks? Beje, tokia proga galvoje sukrutėjo ir aktoriaus R. Adomaičio  pasakyti žodžiai, pasakojant apie Justiną Marcinkevičių ir atsimenant jo veiklą sąjūdžio laiku: girdi, poetas  turėjo progos pasitikrinti ir patarlės išmintį, pasak kurios jeigu tau durnius užsėdo ant švarko skverno,  nupjauk jį ir palik...“
      Nori nenori, bet atsimenu, kad ir „Rašyke“ yra tokių skvernų – nupjauti ir palikti. Nemanau,  kad taip paprasta, nes yra čia  daug puikių žmonių – negi dėl to, kad durnius prisėda ant skverno, reikia juos pjaustyti ir palikti su šitais žmonėmis?

Nepaieškojęs kryžiaus
Ar paveikslo švento,
Ant kelių susirangęs
Meldžiasi kačiukas.
Ir pajuntu -
Pradėjo vaikščioti kryželis
Ant kaklo pakabintas
Grandinėle.
Nejaugi,  katinėli mažas,
Ir tu meldiesi už mane?
Buvau užmiršęs,
Kad pririšęs Dievą
Prie savęs.

kovas 2010
  teka 06:35
leidžiasi 18:22
ilgumas 11.47

  Jaunatis
1 mėnulio diena

        Šiandien -12°C / -2°C, gali pasnigti
        Rytoj -14°C / -3°C, gali pasnigti

        16
        ANTRADIENIS
Julijonas Vaidotas Norvaldė Henrika Norvilė

      Knygnešio diena

Visi barščiai vienu vardu, tik ne visi skanūs
********
Ką pasakyti bent sau, kuomet taip anksti?
Sunkus darbas – knyga, kad ir kokia ji būtų prasta. Ir labai neįdomus. Kapstaisi po šiukšlynėlį, nors žinai, kad jokių žemčiūgų ten nesurasi. Tai kam  ji vis dėlto reikalinga, jeigu ir sakiau, ir įsitikinęs, kad ne man.
Nežinau. 
Gal, kaip sakoma, atminčiai.
Bet tuomet?
Ta keista mintis, kad knyga gali šauniai pakeisti žmogaus kapą, mano smegenims irgi nenauja. Ne kartą buvau su ją džiugus, suvokdamas, kad išbėrus savo pelenus vėjais, paleidus po pasaulį, susigūžti atmintimi knygutėje ir būni turėtų namų kamputyje. Tai ar reikalinga tuomet kapinės ir visa jų industrija? Tokia atmintis netgi patvaresnė- bent jau vaikams, anūkams knyginės atminties tikrai pakanka.
Manau, kad ateityje - gal net netolimiausioje -taip ir bus. Knyga, nuotrauka, gal dar mažytis varpelis ir argi reikia daugiau? O kapinės gi labai sunkios. Stebėtis reikia, kiek ten cemento, kiek akmenų, geležies prikišta.
O čia tik skambt varpelis, atsiverčia lapas ir:

Tik tiesa
Iš lūpų tebūna mesta -
Grįžta vėl į mane,
Kelionių išvarginti žodžiai,
Tik, deja, jau pažint negaliu,
Savo žodžių, žmogau,
Negaliu atpažinti.
Ach daluže, dalele manoji,
Ar girdėjai, kaip skaitė ir sakė -
Kažin, ką reikia daryt,
Kad poetai nebūtų nukvakę?

Nutilo varpelis. Užsivertė lapas. O dvasioje pilnatis, kad esu...

Kovas 2010
  teka 06:38
leidžiasi 18:20
ilgumas 11.42

  Jaunatis
0 mėnulio diena

        15
        PIRMADIENIS
Klemensas Lukrecija Tautas Tautgintė Lionginas
Tautginė Raigardas
      Europos vartotojų diena

Kokiu saiku sekėsi, tokiu bus ir tau atseikėta
---------------------------------------------------
Dar vienas kalendoriau lapelis, bet, matyt, suprantama, kad ant jo sudėti vakar dienos užrašai – tik saulė, mėnulis ir vardinės kalba iš savo dienos.
Buvo smagu „Žalioje Žolėje“ sutikti Daliją ir perskaityti jos eilėraštį „Maži mano norai“, kur pradžioje taip:

Noriu,
Kad sinoptikai išpranašautų atlydį
Ir zylutėms nebebūtų šalta.
Noriu,
Kad knygoj rasčiau sakinį –
Svaiginantį, užvaldantį.
Noriu,
Kad menkos nuoskaudos neužtemdytų
Kasdienybės.

Tarp tų jos kitų norų yra ir tokie:

Noriu,
Kad kas nors paprašytų pagalbos –
Žinočiau turtinga esanti.
Noriu,
Kad pasaulis būtų geras
Ir aš tebebūčiau jame.

Parašiau po eilėraščiu, ką pagalvojęs, o būtent:
"Gero žmogaus norai.
Bet ar maži jie? Kai esame tokie, kokie esame- bent jau man neatrodo, kad maži...
Būk, Dalija. Ir man tiek užtenka."

Po kurio laiko Laumelė pritarė:
“Būk...o kai tai išsipildo, tai ir norai palengva dėliojasi :)...,,kad pasaulis būtų geras."
Svyruoklė irgi sakė ir linkėjo:
"Gražūs gražaus žmogaus norai. Tegu pasaulis Jums būna geras."

Bet argi viską užrašysi? Juolab, kad bene labiausia rūpi į Rašykus  įkelti savo kūrinio „Discussio“ dar vieną dalį. Ė, kvailį ir bažnyčioje muša. Bet šiandieną, išgirdęs, kad imperatorius Napoleonas „nebuvo toks mažaūgis, kaip įprasta manyt“, suprantu, kad manęs bažnyčioje tikriausiai greitai nemuš, nes ūgiai mūsų gan apytikri. Jo 162 – 167cm. mano 6 – 1 cm didesnis.  Tai, sakyčiau, svaresnis  argumentas, negu kvailas- nekvailas. Beje, pirmame puslapyje tarp savaitės geriausių išvydau ir Diudią Pautecką.
- Tai, kad dažnas D. Pautecko kūrinys patenka tarp savaitinių yra absoliutus nonsensas, bet simptomatiškas,- pasakė vietoje "labas".
- Kuklus žmogus tuo pat metu ir protingas, - mestelėjau ir jau apie  naujieną: - Tik šiandien, Diudia,  sužinojau, kad ūgiu labai panašus  į Napaleoną. Tad progą dovanoju mėnulio jaunatį.
- Tikrai?

Kovas 2010
  teka 06:40
leidžiasi 18:18
ilgumas 11.38

  Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena

        14
      SEKMADIENIS 
Matilda Darmantas Karigailė

      Beieškodamas pyrago ir duonos neteksi
--------------------
Atsiverčiau Ed. Mieželaitį, o iš ten iškart į akis pašvietė:

Oškite, berželiai! Oškit, sidabriniai!
Grok raudok, armonika,-
Kaip širdis krūtinėje...

Daugiau nieko ir neskaičiau. Pasėdėjau, parymojau prie nedidelio dešimties eilučių bevardžio eilėraščio ir galvojau, kad jeigu mūsų svetainėje atsirastų nedidelis  eilėraštis, pradėtas taip ar labai panašiai, jis daug kam pasirodytų bevertis. Žodžiu, neįdomus, nuvalkiotas, be meninės vertės užtaiso ir pan.  Bet kuomet bent truputį  žinai, sakyčiau, galingą poeto kūrybą, galima (o man net knieti) eilutes perskaityti kaip savo poetinės lemties pranašystę.
Štai kaip atrodo kitos dvi eilėraščio eilutės:

Noriu liūdną dainą pavėjui ištęst –
Ji nakčia nutildys pilkas lakštutes...

Taigi „ liūdną dainą“...
Jau ne pirmas kartas, kuomet ateinu prie  E. Mieželaičio  kūrybos ir man kažkodėl atrodo, kad ji išduota. Jeigu apie S. Nerį dar pakalbama, kad, girdi, ji jau atgyvenusi, kad tai praeitas etapas, tai E. Mieželaitis, kaip suprantu – nutylėtas.

    "Oškite, berželiai!.."

O jie jau beržai...
Apkerpėję, sunkūs, šakoti,
Iškėlę viršūnes  aukštai -
Bet keista –
Atrodo, užmiršo,
Nemoka jau ošti...
Tyla tartum marmuras jų šakose
Tyla atmintyj po šakom
Mano lūpose irgi, deja...

... O šiandieną iš  jos
Po mėnulio delčia
Mieželaitį skaitau.

Ė, jau nėra laiko skaityti, o juo labiau mąstyti. O darbas toks, sakyčiau, labai reikalingas, kad pavaikščiotume po MES.

2010, kovas
teka 06:43
leidžiasi 18:16
ilgumas 11.33

  Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena


      13
      ŠEŠTADIENIS
Paulina Liutauras Vaidilė Kristina Teodora

    Svetima lazda geriau kuprą išlygina
************************************

nebeieškau: 
O toj Vilkijoj nuo seno tautodailė ir tautosaka buvo puoselėjama. Ir dar viena Aldona buvo, tuo užsiimanti. Tokia Aldona Rimdeikienė, atidavusi daugelį metų lietuvių liaudies menui ir jau iškeliavusi į anapus. Prisiminimus, mielas Pranai, sukėlėt, keliaudamas savo karieta.   

O aš irgi dar nenoriu palikti Vilkijos. Kažkaip rūpi įkomponuoti į kažkokį pasakojimą Juškų užrašytus ir ant popieriaus Arūno Sniečkaus perrašyti  ir ant krosnies laikomus posmus, kuriuos prieš  beveik 20 metų matė Aldona ir Pranas..

Būk sveikas linksmas, nebūk  nuliūdęs
Niekad  nestoviu kampe užsnūdęs

Dainuoju laimėj arba nelaimėj
Linksminuos visad, nedrebu baimėj

Pakol turėjau, vis dar laikiausi
Su puikiais ponais tankiai lankiausi.

O kai nubiednau, vargai prispaudė
Turtuoliai paikūs, biedno neglaudė

Ne man tik vienam, visiems taip stojos 
Kada gyvenims nelabai  klojas

Giminės, gentys laiko už durną
Kelyj sutikę nukreipia  burną

Ir ką darysiu- valia  Aukščiausio
Kad taip  paskyrė vargti mažiausiam.

rasa jū: 
na, Pranai, jūsų kūrinių veikėjai regis gatvėje sutinkami ir atpažįstami

- Kai kurių net vardų nekeičiu, Rasa. Norisi, kad visuomet būtų jauni ir gražūs.

Kovas 2010
  teka 06:45
leidžiasi 18:14
ilgumas 11.29

  Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena     
Šiandien -8°C / 2°C, mažai debesuota

    12 
    PENKTADIENIS
Teofanas Galvirdas Darmantė

Blogos kojos ir gerą galvą iš kelio išveda
------------
Regisi, man šis dienoraštis darosi reikalingas.
Aš girdžiu, kai daug kas sako, jog „RAŠYK“ tėra tik žaidimas.
Ko gero-  daugumai, bet ne man. Aš stengiuosi „ įlįsti“  ko ne į kiekvieną jame surastą žodį, o ypatingai į tuos, kuriuose žmogus  gina savo mintį, gina savo AŠ, savo pasaulį, savo SAVĘSP(I).
Vakar visi džiaugėsi, kad Lietuva vėl valstybė ir jau švenčia savo  dvidešimtmetį.
Man džiaugsmo buvo mažai, nes pradėjau per anksti švęsti ir vakar vos nenumiriau.
Sarmata?
Žinoma, kad taip, bet ją geriau pakelti, negu tokias sunkia pagyras. O dabar va vaikštau po daug adresų, bijodamas  perskaityti kažkokių nešvankumų.
Surandu, bet ne tiek daug...
Gal dar ne visus atradau.
Bet buvo smagu išgirsti, kaip mano dukra gina mane:

Pranas užsiima ne niekais-tiesiog jauni mato kitaip. mums įvertinimai svarbu, mes kitaip auginti. Mes nepriimam svetainės kaip žaidimo.

Kažin, ar žino Idiotas, kaip aš jį gyniau? Žinau, kad jam to  nereikia, bet....

klupščias 
Iš kur tų žiurkių tiek priviso? Tuoj rašys vien idiotai...

Pranas 
Už tos žiurkės slepiasi Žmogus. Sakyčiau, protingas. Bendrauju ne su žiurke, o būtent su juo...
Čia jis man protingai pasakėėė.
Nereikėjo dėl niekų aušinti burnos. Kažko ieškoti...
Būk stiprus, ir rašyk...
Irgi ne žiurkėms, o žmonėms.

Bet man atrodo, kad svarbiausia vis dėlto  man buvo pasikalbėti apie Joną ir su Jonu. Tai mano draugas, nors esame amžinoje kovoje, kaip Izraelis su arabais, bet per abi svetaines tik du išlikę būti draugystėje. Yra, yra ir daugiau, bet su tais ne taip kaip Izraelis su arabais. Faktiškai  Jonas (Šnekorius) iš čia neišėjęs, tačiau iš tikrųjų –jis jau ten, Žalioje Žolėje, ir čia ateina- neateina, nes paklaustas, ar čia ateina, rašo:

Labai retai, Pranai. Čia yra labai daug darbo. Juk dėl to mane ir kvietėsi. Ne tik komentuoti, bet daug daug kitokio.

Kūrinėli „ Neringosw lietuvį „ aš irgi pirmiau  pateikiau jo ir kitų "Žalioje žolėje" esančių kritikų vertinimui.
Tai ne pirmas  kartas kai mano darbai anksčiau pasirodo ten, negu čia,bet lig šio karto niekuomet nebuvo mintise parodyti ČIA, kaip  atrodo kūrinėlių vertinimai ten. Imdamasis tokios iniciatyvos jaučiuosi gan nejaukiai, bet ryžtuosi ir visus atsiliepimus apie „Neringos lietuvį“ atkėliau čia kartu su kūrinėliu. Dabar, suglaudęs ausis, lauksiu, kaip tokią  apraišką  priims rašykai. Įsitikinęs, kad tai protingas darbas, bet vienas  lauke ne karys...
Tagi, tokia man kovo 12 -ji. Laukianti.
Beje, Jonas parašė:
“Daryk, kaip išmanai, Pranai. KO man bijoti. Juk tiesą sakau. Nemoku (neleidžiu sau) meluoti. Manai tai lengva“?
Taigi, šiandien su mano „ Neringos lietuviu „ ir jo vertinimai iš „Žalios žolės“
Pagirkit, seni, o  barsite, kada  numirsiu...
Bet ir tuomt barkite šypsodamiesi.