Oškite, berželiai...

Kovas 2010
  teka 06:40
leidžiasi 18:18
ilgumas 11.38

  Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena

        14
      SEKMADIENIS 
Matilda Darmantas Karigailė

      Beieškodamas pyrago ir duonos neteksi
--------------------
Atsiverčiau Ed. Mieželaitį, o iš ten iškart į akis pašvietė:

Oškite, berželiai! Oškit, sidabriniai!
Grok raudok, armonika,-
Kaip širdis krūtinėje...

Daugiau nieko ir neskaičiau. Pasėdėjau, parymojau prie nedidelio dešimties eilučių bevardžio eilėraščio ir galvojau, kad jeigu mūsų svetainėje atsirastų nedidelis  eilėraštis, pradėtas taip ar labai panašiai, jis daug kam pasirodytų bevertis. Žodžiu, neįdomus, nuvalkiotas, be meninės vertės užtaiso ir pan.  Bet kuomet bent truputį  žinai, sakyčiau, galingą poeto kūrybą, galima (o man net knieti) eilutes perskaityti kaip savo poetinės lemties pranašystę.
Štai kaip atrodo kitos dvi eilėraščio eilutės:

Noriu liūdną dainą pavėjui ištęst –
Ji nakčia nutildys pilkas lakštutes...

Taigi „ liūdną dainą“...
Jau ne pirmas kartas, kuomet ateinu prie  E. Mieželaičio  kūrybos ir man kažkodėl atrodo, kad ji išduota. Jeigu apie S. Nerį dar pakalbama, kad, girdi, ji jau atgyvenusi, kad tai praeitas etapas, tai E. Mieželaitis, kaip suprantu – nutylėtas.

    "Oškite, berželiai!.."

O jie jau beržai...
Apkerpėję, sunkūs, šakoti,
Iškėlę viršūnes  aukštai -
Bet keista –
Atrodo, užmiršo,
Nemoka jau ošti...
Tyla tartum marmuras jų šakose
Tyla atmintyj po šakom
Mano lūpose irgi, deja...

... O šiandieną iš  jos
Po mėnulio delčia
Mieželaitį skaitau.

Ė, jau nėra laiko skaityti, o juo labiau mąstyti. O darbas toks, sakyčiau, labai reikalingas, kad pavaikščiotume po MES.