ŠYPSOJOSI IR SAKĖ...

Kovas 2010
  teka 06:23
leidžiasi 18:32
ilgumas 12.09

  Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

        21
        SEKMADIENIS
Mikalojus Nortautas Lingailė Benediktas Reda

Tarptautinė miego diena
Tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena
Pasaulinė poezijos diena

Blogam ir danguje bloga, geram ir pekloje gera
***************
Su eM sugrįžome iš Žolės. Nuotaika tokia, kad ir Vidinio nereikia- gyvenam viešnagės įspūdžiais, atsimename sutiktuosius, kai ką pasikartojame išgirsto ir smagu, kad to vienišumo, kuris dažnokai engia senatvėje, nėra. Gal būt ir mudu šįkart pasirodėme linksmiau ir todėl – kaip pašauki, taip atsiliepia. O pašaukėme eilėraščiu „Geriausias piemuo“.

Aikteliu -
Vėl piemenys.
Niekas gražiau nepaguos,
Kaip rytas
Aukštai pasikėlusio
Vyturėlio sparnuos.

Sunku atmerkti akis,
Dar nenušvitus net saulei.
O štai
Tokia praeitis
Vaikšto po sielą
Ir džiaugiasi -
Vėl piemenys,
Ryto ankstaus basakojiai vaikai,
Toliau nuo žmogaus,
Bet - prie gyvulio.
Dieve, padėki ir jiems
Patarnaut.

- Eikš, geltonplauki mažyti,-
Motina sako liūdnai.
-Kur? - klausia vaikas-
-Ganyti.*

Kai įkritom į aušrą,
Jos rytą
Ir spindulį -
Ligi šiolei vis piemenys
Pradžioje tų,
Kurie po mūsų,
Po mūsų,
Po mūsų...

O, kiek turtų čia būta!
Netikėjau, o motin, stebuklais-
Auksas proto visai nekamuoja -
Baltą žodį
Kaip avį
Po pievą ganau,
Akyse – atminimai.
Ir tikiu,
Ir sakau-
Anas gi, iš raidės eM,
Geriausias piemuo.
----
*Kursyvu čia pacituotas Eduardas Mieželaitis. Norėčiau, kad net viena raide jis būtu kuo geriau išgirstas-šiaip  ar taip, tai jis mane ima už rankos, veda, neleisdamas pritildyti kvėpavimo. Pūkšiu kaip senas, iškleręs  garvežys, bet dar važiuoju. Ir klausausi, kaip kalba apie džiaugsmą, kurį patiria žiūrėdamas geram žmogui į akis. O sutikusi Dalija, net stabteli.
- O! kiškių  muzika, iš kur judu čia?
- Kodėl sakai „kiškiu muzika“?, - nesupratau, džiaugiasi ar peikia.
- Toks laikas. Pavasarėja. Dar ir dabar tebesapnuoju anuos pavasarių potvynius, girdžiu zuikių šauksmą užlietų lankų salelėse.
- Viešvilės sapnai? Ar klystu?
- Viešvilės, Pranuci. Tolimas laikas, o nuo savęs jo neatstumsi. Beje, ir piemenų laikas praėjo. Išgirdus dabar apie jį, taip skaudžiai atliepė - juk mes paskutinė karta, kurių sielose klajoja tokia atmintis. Dar autentiška. Jauniems nesuprasti.
Ilgiau šnektelėjome su Sodininku.
Sodininkas:
Tikroviškų išgyvenimų vaizdiniai ir mano sielai labai artimi, juolab, kad taip įtikinamai ir su nostalgija praeičiai pateikti. Ankstyvoje vaikystėje ir man teko vasaromis piemenauti, bet ne gimtajame krašte, o Altajuje, mosuojant labai ilgu botagu (bič) su trumpu kotu, kad iš bandos bandanti atsiskirti karvė ar telyčaitė grįžtų į būrį. Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs pas senolius, taip pat šiek tiek turėjau reikalų su gyvuliais: bobutės ar dieduko pasiųstas, eidavau perkelti karvės, kumelės, avių, pagirdyti gyvulių. Altajuje reikėdavo anksti keltis, o pas diedukus buvo kas kita, net savotiškai smagu, kai tekdavo gyvulius puolančius bimbalus vaikyti, pritrėkšti, prisisiurbusias kraujo erkes iš pakaklės ištraukti, vakarėjant iš tolimesnių vietų gyvulius parvesti į tvartą, kad pokariu siaučiantys vilkai nesudraskytų, ypač avių.
Kadangi šis mielas, išjaustas ir nostalgiją praeičiai keliantis eilėraštis mane trumpam perkėlė į tolimą praeitį su vargais ir linksmais nutikimais, aš jį su malonumu priglaudžiu... 

Sutikęs šį žmogų, visuomet jaučiuosi labai pakiliai. Gal todėl, jog žiūrėdamas į jo akis suprantu, kad nesunku senatvės nepastebėti, kai šalia atsiranda dar žilesnis plaukas. Juolab, kad niekuomet nesitaikė jo pamatyti niurzgiančio, surūgusio, nepatenkinto kitais ar savimi. Sodininkas- kelių poezijos knygelių autorius, tačiau apie poeziją beveik niekuomet nekalbame.  Pasitaikius progai padeklamuoja tuo metu gal arčiau atmintyje esančias jos eilutes ir vėl skiriamės IKI. Šį kartą  parsinešėme jo „Eskizą“. Šypsojosi ir sakė, girdi, pasaulinės poezijos dienos proga.

Išimu iš voko
Senas tėčio fotografijas
Ir išgirstu:
- Sveikas, sūnau,
Perduok linkėjimus mamai...
Neatsakau, tartum neišgirdęs
Jo prašymo.
O pats sutrikęs pagalvoju:
Negi iki šiol jie TENAI
Nesusitiko?