Kovas 2010
  teka 06:57
leidžiasi 19:51
ilgumas 12.54

  Pilnatis
16 mėnulio diena

      Šiandien 3°C / 12°C, trumpai palis
        Rytoj 7°C / 15°C, nepastoviai debesuota

        31
        TREČIADIENIS
Benjaminas Ginas Gina Kornelija

Ž.L. Dalamberas. Tikra piliečių lygybė yra visų vienodas pavaldumas įstatymams.
Aš. Žmogus, kuris atkiša išmaldai saują, o ne kepurę ar skrybėlę, yra  kuklus žmogus.
Iš mūsų prietarų:Jei kūdikis gims pirmadienį - seksis prekiauti, antradienį – bus muzikantas, trečiadienį – tinginys, ketvirtadienį – iškalbus, penktadienį - gražuolis ir jam  seksis  vilioti merginas, o jei gims sekmadienį - bus laimingas ir turtingas (Alunta).

Lietuvių kalbos specialistai pataria: stringanti Vilniaus ir Kauno DIPOLIO idėja pajudės tik tada, kai imsime kurtį DVIMIESTĮ

Nemaišyk kito puodo, žiūrėk, kad tavo neprisviltų
************************************************.
.Seniai jau taip nesinorėjo prieiti prie interneto, kaip šiandien. Priežasčių lyg ir nebuvo, bet nuotaikai slogi, nors dar vakar ji buvo negeriausia, bet vis tiek bandžiau guostis

Aukso kasyklų
Nėra širdyje-
Potvyniai kyla ir slūgsta
Ir ūkia paukštė
Pelėda raiba -
Pavasaris, Pranai,
Atgimki ir būk.
Laužia Nemunas sunkiai ledus,
Bet išplauks
Ir vėl laisvėje bus...
Pavasaris, Pranai...

O va Jonas iš ŽŽ parašė laiškutį, kad, girdi, darbų daug.
Nekreipčiau dėmesio, nes kada pas darbščius žmones nebūna darbų, jeigu pabaigoje ne toks prierašas: O dar kaimynystėje vienos mokytojos sūnus (Karolio klasiokas) pasikorė.

Girdžiu ir E. Mieželaitį, bet  ir jį klausyti šiandien sunku.
- Nepyk, Žmogau,- sakau,- Matai gi, kad ne jaunystė. Turėčiau pasidžiaugti, kad jau mėnuo laiko, kai kasdien atverčiu dienoraštį. To, regis, mano gyvenime nebuvo. Bet ir tai geresnei nuotaikai nepadeda. O kad tu gimei Lietuvoje, tai žinau gi.
- Aš ne apie tai.
- Gerai,  kalbėk. Užrašysiu
- "Lietuvoje gimiau ir užaugau. Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybe ji turėtų išlikti ir ateityje. Jos dvasinį augimą įsivaizdavau ir dabar įsivaizduoju tik vertikalinį – į aukštį. Tada jai negrės nei unifikacija, nei denacionalizacija, nei niveliacija, nei supertechnizuotos civilizacijos pavojai. Ir jau jokiu būdu Lietuva neturėtų likti kokio giganto periferija, saugotis reikia provincializmo, nepilnavertiškumo, gerbti liaudiškas demokratines tradicijas. Kūriau gražiausia man lietuvių kalba".
-  O mes kariames, ar – ne? Dar net neįsiklausę į ją kaip reikiant... Atleisk, Žmogau. Šiandien aš labai ne tas. Pavasaris, o aš nesugebu į jį įeiti...

Kovas 2010
  teka 06:00
leidžiasi 18:49
ilgumas 12.49

  Pilnatis
15 mėnulio diena

        Šiandien 3°C / 8°C, trumpai palis
        Rytoj 3°C / 12°C, gali palyti

      30
      ANTRADIENIS
Gvidonas Virmantas Meda Ferdinandas

A. ČECHOVAS. Moterys be vyrų draugijos vysta, o vyrai be moterų – kvailėja.
AŠ. Tie, kas girdi, kaip verkia tinginio valgoma duona, matyt, Dievo ausis turi.
Iš mūsų prietarų: Jei smakras apvalus pas vyrą ir moterį, tai pirmas  gims berniukas: jei smakras vieno kurio arba abiejų skeltas, tai pirmoji gims mergaitė.

Lietuvių kalbos specialistai įspėja:bėda jei į jūsų pašto dėžutę skrieja SPAMAS. Elektroninės ŠIUKŠLĖS taip pat nedžiugina, bet jas lengva išskuopti, kad liktų vietos laukiamiems laiškams.

Ir geriausia šluota bėdų iš namų neiššluos
****************************************
Užrašas:
"Aukojimas – nuolankus nuoširdumas.
Labdara – puikybės paradas".
Koks esminis skirtumas?- klausiama.
Tačiau šį diena man ne tokia, kad panorėčiau įsiterpti į mielą, gražų žaidimą. Nedaug galvojęs, parašiau:

Abstrakcijos, pakabintos ore, dažniausiai nieko nereiškia. Mirtininkai irgi save priskiria prie aukos - aukoja savo gyvybes. Šiandien, sakyčiau, prasmingiau paklausti - kaip gi Jums, kolegos, atrodo dviejų mirtininkių auka Maskvos metropoliteno dvejose stotelėse, ko pasėkoje apie 40 žmonių žuvo, per 100 sužeista.

Neiškart prisėdęs parašiau, kiek čia yra. Parašau, išbraukiu, išeinu, vėl ateinu. Akys ne kartą krypo Maskvos link ir visaip apie tai galvota. Jaučiu, kad tokie dalykai dar neapleis, o  dabar:   
Užsidaryti savyje ar kokioje svetainėje, manau, apgailėtinai menkas vaizdas ir nežinau, ar tai turi prasmę. Dedu, glaudžiu raidę prie raidės, mintį prie minties, o ten - galbūt visai netoli -kiša, deda į sprogmenį gelžgalius, kad mirties būtų kuo daugiau. Vieta sprogimui irgi parenkamos taip, kad kuo daugiau mirčių. Anksčiau, sakyčiau, buvo nusitaikoma į konkretų priešą ar priešininką, dabar gi - ne. Vaikas  ne vaikas,  senas ne senas, moteris ne moteris, nusikaltęs ar  be kaltės... Tie dalykai visai nepaisomi, Aš čia, suprantama, kalbu apie vakar ryte Maskvos metropoliteno Lubiankos ir Kultūros  parko stotyse įvykdytus mirtininkų sprogdinimus.
Ir ką turėčiau daryti?
Iškelti juodą vėliavą ir laikyti ją?
Bjauriame pasaulyje gyvename. Labai bjauriame. Ir manau, kad jį įpykinti, įerzinti, dar labiau nužmoginti kur kas lengviau, negu padaryti geresniu, nes vis tik nori nenori, o džiaugiesi, kad tarp žuvusių ten nėra nei vieno iš tavo –mano šeimynų ar mūsų artimųjų.
Bjaurus, o! toks džiaugsmas, bet nemeluokime ir  nesakykime, kad  kalbu, nežinodamas – ką.
Net ir bažnyčia sako “mylėk savo artimą“, lyg nematydama, kad už to ARTIMO visas pasaulis. Ir žinau, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, visi traukiniai, autobusai, visas transportas nekeitė tvarkaraščių dėl sprogimų Maskvoje. O Nemunas irgi daro savo darbą, stengdamasis greičiau išplukdyti ledų sangrūdas.
Bet iš tiesų, ką  jis gali padaryti? Ką? Padėk jam Dangau, kad  jis ši savo darbą padarytų kaip galima geriau.
O aš? Ką aš galiu padaryti, kad  šitaip neatsitiktų?
Tik susijaukti savyje, užspringti savimi ir kartoti, kad, girdi, bjauriame pasaulyje gyvenam. O atsiminęs, kad  mano personažų mozaikoje yra ir Knyga-segtuvas, dažniau vadinama Šventąja, pabandžiau su ją pasikalbėti.

AŠ.
Sakyk, Šventoji,
Kodėl gi taip? -
Ateina į namus Miškinis
Ir - kaip poezijoje -
Trankos, mušas į visas puses,
Pro kiekvienas duris praeiti nori
Ir tylime visi,
Ganydami jį akimis -
Esą, dievulis
Atėjo būti žmogumi.
O ką - ar mes ne žmonės?

ŠVENTOJI.
Aš - ne.
Ir jeigu nuoširdžiau -
Juo būt nenoriu.
Aš jau tikiu kita dalia
Bandydama suvokti savo būtį,
Bet tai nelengva.
Būti žmogumi lengviau
Negu Šventa Knyga.
Aš dar tik prieangyje jos.
Gal į šventorių netgi neįėjus,
Bet man labai stebėt gražu
Kas vyksta čia.
Kad Dievas grįžta būt žmogum
Tai  oi, nereiškia
kad  jis nori  būt tokiu
Kaip  tu, kai kitas
Ar kaip norėjo būti Mieželaitis.

Tai va – apie daug ką ir apie nieką, deja.
Bet persižegnoju, nes tikiu, kad kažkokie tai ryšiai tarp žuvusių ir manęs yra... Būtent tokio AŠ būsena turėtų jautriau, intensyviau pulsuoti ir kūrybos apraiškose. Tai gal reikštų jau bent truputį  būti Pasaulio arba Žmonijos piliečiu.
Bet ar įmanoma, jeigu  dar neišmokę  būti savos šalies piliečiu?
Kaip tuo Pasauliniu būti, jeigu neužbaigti  darbai savyje, namuose, Šklėriuos, sode? Jeigu viskas taip netvarkingai sudėliota, o pakeisti kitaip nemoku? Jeigu dar vis savyje neišplukdyti Nemuno ledai?

Kovas 2010
  teka 06:02
leidžiasi 18:47
ilgumas 12.45

  Pilnatis
14 mėnulio diena

        29
        PIRMADIENIS
Narcizas Almantė Bertoldas Manvydas

Lietuvos įstojimo į NATO diena

A. KAMIU. Intelektualus - tai žmogus, kurio protas pats save stebi
AŠ. Lakios vaizduotės kūrėjui ir Dzūkijos kalneliai it Parnaso kalnai.
Iš mūsų prietarų: Mirus tėvui ar motinai, negalima laidojant vaikams berti ant karsto žemių, nes sako, kad tuomet tėvams labai sunku gulėti.

Lietuvių kalbos specialistai įspėja:pasisamdę PRARABĄ rizikuojate niekada  nešvęsti įkurtuvių. O jei statyboms vadovauja VYKDYTOJAS, jūsų namas išdygs kaip ant mielių.

Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo
**************************************
Toks netikrumas užgriuvo, kad skaitau iš 1994 sąsiuvinio eilėraštį ir abejoju, ar jis mano. Tikriausiai, kad mano, bet... Pagaliau nusprendžiu, kad vis tik jis mano, nes parašytas tų metų Velykų proga, kuomet viešnagėjau Velykiuose. Nemanau, kad jį reikia palikti sąšlavynui, bet ne todėl, kad jis jo nevertas, o todėl, kad esu iš jo pasiėmęs blogesnių. Beje, užrašas primena, esą, mėgdavęs parašinėti ketureilius.
Negi?
Bet, matyt, reikia tikėti, ką juodu ant  balto parašęs.

"Kur, Pranuci, dingo tavo ketureiliai, kad tave kur! Kur jie? Juk jais gali paliudyti ( bent paliudyti), kad  gamtoje yra tokie puikūs dalykai, kurie verčia  prisiminti savo išgyvenimus, tą savo kraujo kalbą, kuomet pasijauti, kad ir tu esi šio gyvo pasaulio  kruopelytė, kuomet sužinai, kad ir paukštis pasiilgsta  gražių žmogaus akių ir nepaisydamas nieko, leidžiasi į tolimiausią, į vargingiausią kelionę.
    Nubuskim, išeikim ir  mes – kas į karietą, kas prie karietos, kas dar kur, kad tik visi  būtume arčiau paukščio, arčiau pirmosios pavasario žalumos, prie jo vėjo ir lietaus, prie tos dvasinės gaivos, kuomet bent minutei užsimiršta skaudi žmogaus gyvenimo dalia, kuomet Dievas, palaiminęs tave pavasariu, moko ir skristi, ir mylėti, galvoti apie gėrį, gerumą ir šviesias  pavasario aušras.
 
Na, o žemiau tas eilėraštis, pavadintas „Būk!“, bet dabar jau kitoks, gerokai paredaguotas. Toks jis, mano galva, geresnis.

Būk laimingas, žmogau,
O mylėti,
Niekuomet nevėlu
Tik nelengva jau seniui tikėti,
Kad pavargus širdis
Į pavasarį grįžti galės.

Betgi – paukščiai sugrįžo.
Ir atšilo vėl sėjai dirva
Vėl margučiais dabinas Velykos
Ir džiaugsmu virsta Jėzaus kančia.

Būk laimingas, žmogau!
Tik laimingas.
O pavasarį nešti sunku
Springsta Nemunas sangrūdom ledo -
Neretai kaip žaizda
Sopulingas esu
Bet vis tiek tegu žydi žolynas
Ties tavim,
Ties sėja,
Ties paukščiu

Sveikas būk!
Sako, geras tas vynas,
Kur nokintas krūtinės skaudžios
Aš nutolinu savo rugsėjį,
Įsiterpdamas paukščio dainon
O ant lūpų pavasaris
Mėlynakių žibuoklių pasėjo-
Dūzgia bitės ir ieško medaus

Prieš pavasario sėją,
Prieš perėjimą paukščių,
Vaikšto meilė
Ir dingo rugsėjis,
Nepaprašęs net rudenį laukt.

******************
Dar anksčiau JUOZAPUKAS man rašęs, kad, girdi, „sukūriau sau EPITAFIJĄ“, bet “ji ilgoka ir be to jaunimėlis juoksis. (Iš manęs, ne iš tavęs)“.
Netrukus epitafiją suradau jo dienoraštyje ir štai kai ji atrodo su prierašais prie jos.

„Pranai, nežinia, kuo tave pavadint, šiandien mane sugraudinai ir visiškai panirau į nostalgiją ir jos paveiktas sukūriau sau EPITAFIJĄ.“

Sūnau,
Kai į žemę išeisiu,
Užritinkit akmenį man
Ir iškalkite tokius žodžius:

„Žeme,
Aš jau atėjau.
Prie manęs prisiglausk –
Prie širdies,
Prie akių ir prie rankų,
Ir visur, kur esu Su tavim...“

(Atleisk, Pranai, už nugvelbtus tavo žodžius).

Taigi  gyvenam  visaip, net ir nesusitikdami, o atrodo, kad kartu...

Kovas 2010
  teka 06:05
leidžiasi 18:45
ilgumas 12.40

  Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

    28
    SEKMADIENIS
Filemonas Sikstas Rimkantas Girmantė Odeta

Verbų (palmių) sekmadienis
Laikas persukamas vieną valandą į priekį

A.KAMIU. Protas arba neigiamas, arba už jį brangiai mokama
AŠ. Kai elgetos terboje yra bryzelis, lašinių jis pasimeldžia Viešpačiui už gerą  gyvenimą.

Lietuvių kalbos specialistai primena: jei jūsų vaikams nejuokingi klouno FINTAI ir ŠPOSAI, paprašykite  jo krėsti POKŠTUS,IŠDAIGAS. Mažyliai kvatosis už pilvų susiėmę.

Dviem ponam iš karto nepatarnausi
********************************
Taigi, jau Verbos. Vadinasi, po savaitės  Velykos, bet  yra mano atmintyje ir Velykiai. Tik jie kažkur giliai ir reikėjo pavargti, kad juos kažkaip ištraukčiau. Dabar jau galiu pasakyti, kad darbas padarytas –greitai ar kiek vėliau „Rašyk“ svetainei paliksiu pasakojimą  „Aš, Mykolas Jasiūnas...“, kurį jau palikau Žalioje Žolėje. Man smagu, kad jį ten perskaitė Karilė, kurios atsiminimus iš  Musteikos baigiu šiandien persispausdinti dienoraštyje. Parašė pacituodama:
Daug išminties pabėrei, Pelėda: nutolsi nuo pirmapradės gamtos - atbuks jausmai. „Prie pavasario, kaip ir prie mylimosios, reikia ir būtina žmogui pačiam prisiglausti".
Ir dar.
"Gal tie mūsų paukščiai ir sugrįžta pasižiūrėti, kaip atrodo tokių žmonių akys?"

Dabar gi paskutinis jos atsiminimų žiupsnelis iš  Musteikos.
Penktoji diena
Žolinės rytas. Šešta valanda. Paulina gundo nevažiuoti, o kartu su ja keliauti į atlaidus Kabeliuose. Bet manęs žinutėmis jau ieško namiškiai. Susikraunu kelionės krepšį, Paulina palydi iki vartelių ir kaimo gatve traukiu iki Trijų kryžių. Be fotoaparato... Autobuso nėra. Atsistoju ant suolelio, kad būtų geresnis ryšys, ir skambinu į Varėnos autobusų stotį. Pasirodo, penktadieninis ir prieššventinis autobusas buvo atvažiavęs vakar – šiandien nebus. Einu į stovyklą. Prie laužo, pasikloję ant žemės, miega jaunimas. Su ankstyvuolėmis pašnibždom susėdę prie laužo geriam melisos arbatą. Moteris iš Jonavos atneša mano fotoaparatą!!! Dabar galiu ir pėsčia eiti į Marcinkonis. Bet netenka. Klaipėdiečių šeimos galva savo namiškius veža meškerioti į Grybaulios ežerą, todėl ties vartais paima mane, sodina į priekį. Važiuojam. Jų šeima  jau devintą kartą stovykloje. Prie ežero jaunimas išlipa, o mane atveža į Marcinkonis. Atsisveikiname. Jis grįžta į Musteiką, o aš jau girdžiu atidundantį traukinį.

Kelionė į Romo bityną, pušynų tylą, viržių erčią ir Paulinos erdvę baigta.

Tada, perskaitęs “ Penkios dienos Paulinos erdvėje“, skirtą  „Pelėdai ir visiems ŽŽ dzūkams“
Karolinai parašiau:
"Gali drąsiai pasakoti, Karile, kad esi buvusi Gudų girioj, Gudų medeje, Gudų šalyje. Musteika it sala.
Dėkoju, kad šis šilinių- dzūkų kraštas apželia Žalia Žole.
Visiems, kas ten dar bus, skanios arbatos ir įspūdžių..."

Seniai buvau tuose kraštuose.
Ar būsiu?

Kovas 2010
  teka 06:07
leidžiasi 18:43
ilgumas 12.36

  Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

      27
      ŠEŠTADIENIS
Nikodemas Rupertas Alkmenas Rūta Aleksandras Lidija

Tarptautinė teatro diena

Spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio

Ž. POLIS. Labiausia išgarsėja linksmos tautos ir linksmi žmonės
AŠ. Sergantys didybe žmonės nesisveikina. Jie tą daro tik iš tribūnų, kad  visi pamatytų, kokie  demokratiški.
Lietuvių kalbos specialistai įspėja: jei ryta jums svarbu nepramiegoti, nepasikliaukite BUDILNINKU. Tik prisisukę ŽADINTUVĄ atsikelsite laiku.
*****

Dienoraštyje jau antrą kartą  cituoju save. Ir ne bet kur, o šalia žinomų žmonių. Pvz., vakar šalia DEMOKRIO , o štai šiandien greta  Ž. POLIAUS. Iš kur tai atsiranda? Kodėl? Ir jokios šypsenėlės. Net raukšlės ant kaktos pabrinko, lyg norint virtualioje erdvėje paakcentuoti mąstytojo galvą.
Taigi, kaip tai atsirado?  Koks biesas įkišo manyje tokį poreikį?
Nelengvas klausimas, bet, regis, suvokiu, kad toks poreikis užuomazgoje atsirado jau prieš keletą metų, pradėjus domėtis kitų išmintimi. Ypatingai, kai tai daroma per didesnes - mažesnes šventes. Ir štai ant popieriaus matau dar  iš 2005 m. vasario  16 d.  Leonido Donskio tokį parašą:
"Neiškreiptas, kritiškas, atviras, tolerantiškas ir nedeklaratyvus  patriotizmas yra kilnumo, stiprybės ir moralaus sąmoningumo, o ne naivumo ir silpnybės išraiška“
O žemiau gi, žiūriu, ir mano patriotinis atsiliepimas:

Aaa? Leonidas Donskis.
Labas! Labas! ..
Šešioliktoji šiandien.
Kaip puiku,
Kad ne naivumo,
Ne silpnybės išraiška esu.
Esu aš paukštis pelėda
Ir filosofijoje kaip šviesoj
Nei ką matau,
Nei ką galiu.

Didvyrių žemė esat, Donski,
Neiškreiptas ir kritiškas
Dievulio tvarinys.
Žiūriu pro langą – elgetos apstoję,
Šiukšliadėžes apieško atidžiai
Lyg būtų iš dangaus nuleistas rojus,
Lyg atsiųsti jose
Europos pinigai.

O vėliavos šilkais trispalviais  plevėsuoja
Šešioliktoji! -
Švęskit, ponai ubagai.
Mes  filosofiškas mintis dėliojam
Tolerantiškai ir atvirai..

Galbūt taip atsitiks ir dabar - pirma į europarlamentą pateko Donskis, o iš paskos paseksiu ir aš. Kad ir kojaitėmis į priekį. Ar didelis skirtumas? AR GYVAS ESI MIRĘS, kaip kad mūsų europarlamentarai, ar tiesiog... MIRĘS? Dar nesakau, kad priimčiau tokį pasiūlymą. Ir čia juk žavu būti, ypatingai, kai yra Kabelių parapija su gimtaisiais  Šklėriais ir jiems artima Musteika. Jau netrukus bus dveji metai, kai dar vis skaitau Karolinos įspūdžius, kuriuos ji ten patyrusi per penkias viešnagės dienas

Ketvirtoji diena
[i]Einu basa į viržių erčią. Fotografuoju. Nuotraukos apsigyvens mano kompiutery. Šaltą rudens vakarą po sunkios darbo dienos ir rutinos viržių erčia ir basų kojų sumintas smėlio takas bus mano erdvėj... Pelytės spragtelėjimu vaikščiosiu po Musteiką.

Iš kanapių pluošto ir liepų karnų pinu plaušinę – ruošiuosi pirčiai. Vakare nuo Paulinos šulinio pasiimu „taziką“ ir kaimo gatve pro Tris Kryžius keliauju į pirtį. Užklystame į Romo sodybą. „Švari erdvė visom prasmėm“, – sako Dalia iš Eičiūnų. Paulius paskiria vyriausia pirtininke, nes išmanau, kur, kas ir kaip dūminėj pirty. Ant krosnies garui pilame aviečių  lapų ir šakelių užpilą, o galvas skalaujame dilgėlių nuoviru, kurį Paulius dar ryte prie laužo paruošė. Paauglę  Tėvas išmokė šeštadieniais ir prieš didžiąsias šventes pirtį iškūrenti, kadangi vyresniesiems buvo sunkesnių darbų. Kai grįžtu iš pirties, pamatau, kad fotoaparatą stovykloje palikau. Einu į stovyklą. Naktis. Visi miega, tik laužą apsėdęs jaunimas tyliai kalbasi.

Sėdžiu ir aš. Šiandieną  skubinu  dienoraštį, nes  greitai nersiu prie televizoriau ekrano, prie  AMERIKOS TALENTŲ. Amerikos ten nematau,  matau Žmogų-  visokiausią – ir tikrai , atrodytų, neįmanomai talentingą, bet kitą - tik manantį, kad  jis toks, vertas milijono, nors nėra ko žiūrėti.
O! kaip panašu į „ Rašyk“ autoritetus... Manau, kad  vėl kažką iš jų prisiminsiu, palinkėdamas jiems supratimo savyje. 
O šiandien,  beje, atsisveikinau su Žiliu (Viktoru)

Žilis _
Ne poilsyje reikšmė, Pranuk. Čia tik žaidimai, o jei rimtai, tai ne čia žaisti reikia, o savyje... Sėkmės.
AŠ 
Viktorai, savyje nemokame žaisti. O būti su žmonėm viešumoje tiesiog reikia, kad ten, Savyje, kaip aš sakau – SAVĘSPI - būtų lengviau, nes ten labai sunku. Laaaabai.
Aš manau, kad Tu tai supranti, bet  turbūt  trukdo kažkokie principai, gal kitos priežastys, bet... jie perdėtai sureikšminami. Manau, kad dirbant Savyje, oro atsikvėpimui reikia išeiti į  viešumą. Būti su mumis, mylimais ir nemylimais.
Žilis _ 
Jūs teisus, jei sėdėčiau namie, tai reiktų "pabėgti" kažkur, kad pamatytum save iš šalies, bet dabar dirbu ir mokykloj, ir namie, dalyvauju visur, kur tik galima, tiesiogiai, matau save puikiai, nebereikia ir to internetinio kliedėjimo.
AŠ 
BŪK!

Beje,  pastebiu, kad dabar įdomiausia  man  būti prie dienoraščio. Tylu ir  gera. Kartais  lengvai žingsniais pratapsena Dalija... Beje, kažkodėl  neišgirdau bei Vidinio, nei Mieželaičio, bet gera, kad nors  Diudią Pautecką  atsimenu parašius:

Diudia Pauteckas
o dar pastebėjau, kad lietuviškos poezijos ašis paremta M raide:
Maironis, Mykolaitis-Putinas, Mieželaitis, Marcinkevičius. Nuo savęs dar Meką pridėčiau, bet čia jau skonio reikalas.

Ir Mieželaitis, atrodo, irgi  kažkokį tai skoni buvo praradęs:
    „ Palaidotas galiu būti bet kur ir bet kaip, tik be veidmainiškų kalbų. Plikas atėjau į šį pasaulį, plikas iš jo ir iškeliauju.“

Kovas 2010
  teka 06:10
leidžiasi 18:41
ilgumas 12.31

  Priešpilnis (pilnėja)
  11 mėnulio diena 

Šiandien -1°C / 10°C, mažai debesuota


      26
      PENKTADIENIS
Feliksas Liudgaras Arbutas Vydmantė Emanuelis Teklė Laimis

Gyvatė gelia skaudžiai, pikto žmogaus liežuvis - dar skaudžiau.
DEMOKRITAS. Moteris daug  greičiau linksta  į piktas mintis negu vyras
AŠ. Kam ūžauti šeimoje ar baliuose, jeigu galima savyje.
Lietuvių kalbos specialistai aiškina: FUTBOLISTO įmuštas GOLAS komandos neišgelbės, todėl FUTBOLININKAI paprastai siekia  pelnyti ĮVARTĮ
*****
    Ryte prie interneto beveik nebuvau. Palikę Kandžiuką už šeimininką, skubėjome su žmona į sodą- šį kartą bent kiek padirbti, bet nors sniego nėra, tačiau žemė, kaip purvynas. Pasitiko sode mano  žvirbliai ir išlydėjo- net varnos nepamačiau, Guviausiai atrodžiusios sraigės – jau dirba, jau gyvena. Gal, sakau, reikėtų į Prancūziją pavažiuoti ir pasimokyti, kaip ir kokius patiekalus pagaminti. Verslas pats  tiesia rankas - tik imk ir netingėk.
Dabar, sugrįžęs atgal, jaučiuosi  it primuštas, nesinorėjo net su Dalijos „ubage“ susitikti... Ir vis dėlto miela tokį gerą nuovargį turėti. Sėdžiu ir žinau, kad taip reikia, nes pavaikščiojimui kojos nepakeltų.

Groja sąnariai
O sako-
Muzikos nemoku.
Fui, gėda net girdėti -
Užgroju ir kaip mat
Išnyksta siautėti  poetai,
O man  net neberūpi,
Kad tokie  yra -
Tegu mūs kritikai 
Juos aptveria kuolų tvora ,
O aš gi – muzikantas.
Groju  sąnariais
Net nenorėdamas talkos  ---
Ir groju pats
Ir šoku pats

Ir nelinkiu, kad kas mokėtų
Taip grot ir šokt
Kaip aš.

Taip, būna ir tokio atvirumo, bet kur kas svarbiau atsiversti Karilės  užrašus iš jos viešnagės Musteikoje.
Savo TREČIĄ DIENĄ Musteikoje Karilė taip aprašė:

    Vis dar nieko nepinu. Vaikštau aplink pinančius, fotografuoju, verdu arbatą, kurstau laužą, bet nepinu. Aurimas paprašo jam atnešti du lankelius, kabančius ant pušies šakos. Atnešu. Jis suriša ir parodo, kaip juos sujungti žilvičio vytele. Pabandau. Gražu. Ir užkimbu...  Neskyla žilvičio šakelės, pradeda lyti, bet užvaldęs azartas neleidžia padėti krepšelio, kuris kvepia kažkuo nenusakomu, kuris pats vyniojasi, pinasi, keičia spalvas, raibuliuoja ir... pasiima visas tavo mintis, nerimą, įtampą. Nustoja lyti, šviečia saulė, bityne pakvimpa vašku. Tai Paulina prie laužo pasistatė savo „lašelinę“ ir moko lieti žvakes. O mano krepšelis jau baigtas.Ir kas, kad vidury pynė kreiva – man jis vis tiek labai gražus, kvapnus. Vakarėjant Romas vedasi į Dravių taką prie Čepkelių raisto. Bet mano guminukai prie Paulinos šulinio...

- Viskas? – išgirdau Vidinį.
- O ką? Ar maža?- atsiliepiau irgi klausdamas
- Tu šiandien laimingas? Ir tai puiku,- išgirdau dar vieną pašnekovą, bet jis lyg matomas- nematomas. Ir reikėjo išgirsti ilgoką  jo sakymą, kol aš atsiminiau, ir pamačiau, kas jis...

“Ar mano knygos kada nors bus, ar nebus leidžiamos – dabar man ypatingos reikšmės jau nebeturi. Tegu sprendžia tie, kurie ateis po mūsų. Pasauly visi mes reikalingi tik tol, kol esame reikalingi. Padariau, ką galėjau, o gal ir daugiau: kursčiau žmogų, neleidau jam sustingti dvasiniu snauduliu. Istorija viską subalansuoja. Viskas teka – viskas keičiasi. Teisingai pasakyta. Aš dažnai tai kartojau, bet šia proga labiau tik norėčiau pabrėžti žodį „viskas“. Taigi – ne tik aš pavirsiu dulke, dulke pavirs ir visi kiti – taigi „viskas“. Nesitikėkite ir nelaukite kito ir jūs, visi teisieji!“

Kovas 2010
  teka 06:12
leidžiasi 18:39
ilgumas 12.27

  Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

        Šiandien 1°C / 7°C, debesuota
        Rytoj -1°C / 10°C, mažai debesuota

        25
        KETVIRTADIENIS
      Normantas Normantė

Blovieščiai, Gandro šventė
Apsireiškimas Šv. Mergelei Marijai

Gardi duona burną gadina
************************

Tą mintį, esą, reikia  ar net  būtina dažniau pasigirti, kaip ir ne vieną kitą , žinoma, rimtu veidu mestelėjau pajuokaudamas, bet man smagu, kad ji veikia. Tai kodėl man vėl nepasigirti, kad atlikau protiną darbelį, vakar dienos dienoraštyje patalpinęs dalį Karilės straipsnio „Penkios dienos Paulinos erdvėje“?
Perskaičiusi tą atkarpėlę Dalija Kiliesienė parašė:
“ Nors skaičiau Karilės straipsnį jos namučiuose, vėl ir vėl skaitysiu ir Prano dienorašty - gero niekada ne gana. Ačiū.“
Bet ne tai svarbu ir ne dėl to giriuosi,  o todėl, kad mano darbelis paskatino ją, Daliją, parašyti žiupsnelį atsiminimų apie T. Ivanauską. Pradėjo jį taip:

[i]“Pranas (Žalioj Žolėj - jis Pelėda) savo dienoraštyje Rašyk. lt cituoja Karilės straipsnį apie Musteiką. Jame paminėtas Tadas Ivanauskas. Ir nuplaukia mano mintys į jaunas dienas, į atsiminimus, bandau atkapstyti iš užmaršties jaunų dienų įspūdžius“...
Atkapstė. Šiek tiek. Žiupsnelį.  Bet jo čia nėra ir manau, kad nebus. Bent greitu laiku. Tačiau jos pasakojimą apie Tadą Ivanauską galima perskaityti "Ž. Žolėje" ir manau, kad  Aurimas tai jau padarė, apgailestaudamas, deja, kad ten jis negali parašyti pažymio. Man gi  jos  „Žmogus“ (taip pavadinta D. Kiliesienės  45- oji atsiminimų dalis) pasirodė gražus ir mielas.  Ir labai smagu čia įsidėti Karinės įspūdžius iš jos antros dienos viešnagės Musteikoje. Tai man krašto, vienos Kabelių parapijos kaimas, su panašiais žmonių gyvenimais, pažįstamais ir giminėmis. 

      Antroji diena

Rytas Paulinos kieme. Tvorų statinių keteromis žiburiuoja voratinklių ažūras. Tyla. Girgždinu svirtį, semiu kibirą šulinio vandens. Prie vartelių ateina Paulinos Bėris, iškiša galvą ir ramiai stebi mano rytines maudynes. Geriame su Paulina kavą. Nerimauja, ar nieko bloga nepadarė Kabelių kunigui vakar jai beišeinant pas jį užsukęs įtartinas svečias.

Ateinu į stovyklą. Kvepia karnomis, švendrėmis, karklais ir dar kažkuo nenusakomu. Romas visus vedasi  pušų šaknų rinkti. Norėčiau eiti kartu, bet kas iš to – vis tiek nieko nesugebėsiu nusipinti. Prie laužo penkios pintinės su grybais. Tai anksti kėlusių laimikis. Pustuštės. Tik Romo pintinėj baravykai, kitų – lepiaškos ir ūmėdės. Pasiimu pintines ir einu tvarkyti grybų – tegu kiti pina, aš vis tiek nieko nemoku. Parko moterys atsiveža didžiulį puodą grybų sriubai virti. Perduodu „ūkį“ ir išeinu  su fotoaparatu į viržių erčią. Kai grįžtu, stovykloje būriuojasi Margionių etnografinio ansamblio moterys. Viena iš jų labai panaši į a. a. mano Mamą. Norisi apsiverkti. Jos dainuoja dzūkų dainas. Gaila, neatsivežiau diktofono. Valgome grybų sriubą. Romas groja armonika. Jaunimas šoka.

Vakare Paulina atveria spintą ir rodo pačios austas lovatieses, rankšluosčius, staltieses, tautinius drabužius, gintaro karolius, kuriais pasipuošia, kai koncertuoja. Audinys tautiniam kostiumui vertas eksponuoti pasaulinėj rankų darbo parodoj: subtili spalvų dermė, rūpestingiausiai medinėmis staklėmis „sumušta“ audinio faktūra. Austi staklėmis moka ir Paulinos dukra, gyvenanti Druskininkuose,  ir abi anūkės. Paulinai neramu, kad viena anūkė nuo rugsėjo pirmosios išvažiuoja mokytis į Daniją.

***  Taigi ir vėl kaip vakar, jausdamas gimtųjų kraštų skonį su čiobrelių ir grybų kvapais, sakau – GERO PO TRUPUTĮ. Beje, grybų sezonas jau lyg ir prasideda. Neprisimenu, kad kas šiuose kraštuose džiaugtųsi bobausiais (smarškės)  ar briedžiukais, bet tai pirmieji, jau balandžio mėnesį išaugantys grybai ir man smagu, kad nereikia informacijos, kaip jie atrodo.

Na, o apie ką dar ? Ar jau  viskas?
Deja, atrodo, kad ir pasigirti neturiu kuo. Negi net taip, a? Regis, jau beliko tik sienas paramstyti. 
Aha, ten, „Žaloje Žolėje“, sumuojami tarmiškai parašytų kūrinėlių  rezultatai. Ir tik dabar šmėstelėjo galvoje, kad tuose  konkursuose būtinai turėtų dalyvauti ir Pelekiškių Širšė. Atrodo,  jau buvo laiko, kad jai pasiūlyčiau tokį užsiėmimą, bet... Bet tik neseniai, deja, parašiau jai:

Labas
Ką tik bėgte iš "Žaliosios Žolės" čia atdūsavau. Sarmata, kad  neparaginau šituos Tavo kūrinius (išspausdintus ‚Rašyk“ svetainėje“ - pranas) nunešti į Žaliąją.  Ten daug mūsų tokių, kurie ir ten, ir čia. Svetainių charakteriai skirtingi, bet svarbiausia, kad dzūkų tarmė, būnama ir TEN, turės didesnę publiką. O tai mums jau turėtų rūpėti daugiau. Taigi, paklausyk manęs, cakava zdrajca. Jie, tavo kūrinėliai, ten sutiks nemenką palankumą. Tarmėms ten skiriamas nemenkas  dėmesys. Net ir su konkursais.
Taigi, sėkmės.
Ten surasi daug pažįstamų...
O gal  jau ten  esi, tik aš  neapmatau visų?[/i]

Žvilgt į kalendorių. Ogi Gandinės. Taigi ir  kielė kartu su juo.

Aš kielė,
Mano kojos kaip piesto
Aš tą sniegą  sulesiu
Ir ledus išspardysiu.

Kovas 2010
  teka 06:15
leidžiasi 18:37
ilgumas 12.22

  Priešpilnis
9 mėnulio diena

        Šiandien -2°C / 8°C, nepastoviai debesuota
        Rytoj 1°C / 7°C, debesuota

        24
        TREČIADIENIS
      Liucija Daumantas Ganvilė Gabrielius Donardas

Tarptautinė tuberkuliozės diena
Ir geriausia šluota bėdų iš namų neiššluos

:writing: [img]http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gi f[/img] :flag:
************
O taip, sniegas mano kieme dingęs. Tiesa, šiandien toliau nebevaikščiojau, bet kiek leidžia nedideli purvini Naujininkų horizontai, sniegas ištirpęs ir dabar, kaip ir visuomet po žiemos - akis engia nemaži šiukšlynai. Šiukšliadėžių čia nemažai, jos nepilnos, bet šiukšlynai į jas patys neateina. Žmona džiaugiasi, kad darželyje po langais pakėlė žemelę ir visą susikaupusią bjaurastį atidavė joms.
- Neilgai džiaugsiesi, ne ilgai, - pasakiau, o šiandien jau galėjau matyti, kaip greitai apeina sąšlavomis sutvarkytas darželis. Reikia stebėtis, kokie didžiuliai šiukšlynai žmoguje. Net ir apsikuopiama, atidarius daugiaaukščio namo lankus ir visokį brudą  su nuorūkomis ir buteliais išmetant pro juos.
Menka tvarka ir mano stalčiuose. Ir nors juos tvarkau ne pirmą dieną, bet sparčiau nesigauna. Čiupinėju kiekvieną popiergalį, skaitinėju, svarstau išmesti ar neišmesi, o laikas nestovi. Pasilikau neišmetęs ir šį niekaliuką   

    Sninga

Užkrito sniegas...
Nemaniau,
Kad žilas plaukas šitaip sninga.
Tiek daug prisnigo ant galvos,
Kad nors kapstau, kapstau,
Bet – ne, jau - NE,
Nenukapstysiu.
Vis sninga, sninga, snin...
Net vasaros kaitroj,
Net žiemoje prie krosnies
Nuo lubų...

Taigi pavasaris, bet su žmogaus žiema. Gerai, kad ji toli garažu ne pas kiekvieną. Bet tokie sniego seniai neištirps. Prisiminiau  Juozupuko palinkėjimą ir atsidusau jo žodžiais “Tai turi tave skatinti. Turi rasti jėgų išgyventi min. iki 80 ne mažiau“
- Kas „TAI“, Juozupuk?, bet suprantu, kad taip klausti kvaila kaip ir laukti, kad į burną atskris keptas karvelis. Reikia, ir net  būtina pirmiausia paęiam save paskatinti. Aš dabar tą darau, atsimindamas Karilės straipsnį „Penkios dienos Paulinos erdvėje“, kuris daugiau kaip prieš pusantrų metų (2008-09-28)  atsirado ir ŽŽ svetainėje su autorės užrašu: „Straipsnis Dzūkijos nacionalinio parko laikraščiui „Šalcinis“. Skiriu Pelėdai ir visiems ŽŽ dzūkams“.
Mintis, kad jį galiu pasiimti dienoraštyje, nuteikė puikia. Bet norėdamas pratęsti malonumą ir straipsnį talpinu penkiose dienoraščio dienose.
Ir taip:

Pirmoji diena
Rytas Vilniaus geležinkelio stoty. Iš pirmojo perono išvyksta traukinys  Vilnius– Marcinkonys. Įlipa keleivių su palapinėmis, katiliukais, pririštais prie kuprinių. „Tikriausiai ir jie į Musteiką“. Pirmąkart traukiniu per Lietuvą. Lentvaris, Rūdiškės, Valkininkai, Matuizos, Varėna, Zervynos... Marcinkonyse „musteikiečiai“ kerta bėgius ir patraukia į muziejaus kiemelį. Parko „hameris“ susodina visus ir veža į Musteikos bityną. Pasitinka Romas. Basas, ramus, be jokios organizacinės įtampos veide. Visi stato palapines, o mane Vilma su Jovaru lydi  pas Pauliną. Paulina su gedulo rūbais – prieš mėnesį  į Kabelius išlydėjo savo vyrą. Įkurdina didžiajame kambaryje. Ant palangių – po tris  oranžines balzeminkas.
Iki stovyklos atidarymo – dvi valandos. Paulina sudaro apžvalginės ekskursijos po Musteiką maršrutą: girininkija – Trys Kryžiai – į kairę – kryžius  sušaudytiems kaimo vyrams – į dešinę – kaimo kapinaitės – į kairę – senoji mokykla, įkurta T. Ivanausko, kurioje mokėsi ir Paulina – viržių laukas – stovykla. Stovykloje paruošiame švendres ir einame prie ąžuolo su titnagu įskelti ugnies. Romui padeda Aurimas, bet ugnelė plyksteli tik prie jos palinkus Vilmai. Kažkas primena, kad židinio kurstytoja – moteris. Romas dar kartą išveda visus į gatvę. Prisiskiname melisų. Stovykloje geriame šviežių melisų arbatą su viržių medumi.

Pareinu pas Pauliną. Kalbamės iki pusiaunakčio. „Prisirinkdavome Čepkelių raiste spanguolių ir veždavome į Gardiną parduoti, o iš ten parsiveždavome ruginių miltų duonai“.

Gero po truputį.

Kovas 2010
  teka 06:17
leidžiasi 18:35
ilgumas 12.18

  Priešpilnis
8 mėnulio diena

      Šiandien 1°C / 4°C, galimi krituliai
      Rytoj -2°C / 8°C, nepastoviai debesuota

        23
        ANTRADIENIS
*        Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla

        Pasaulinė meteorologijos diena
Aklam kelio neparodysi
***********************
Kaip pradedu naują, atrodytų, gerą, mielą sielai darbą, vis tiek žinau, kad po greito laiko jis nusibos man, įgrįs, bet bėdos nebus, nes tuo laiku jau būnu ne tik nusižiūrėjęs kitą, bet ir bandau prie jo prilipti. Taip dabar atsitinka su dienoraščiu, su „Discussio“, su „Užrašais iš Savęs(i)“- norisi juos stumtelti toliau nuo savęs ir glaustis prie  susitikimų su E. Mieželaičiu. Man nereikia, kad jis būtų miręs, man reikia, - ir aš to noriu – kad jis būtų bent su manimi, o tai labai įmanoma. Labai svarbu NORĖTI, nuoširdžiai patikint, kad žmogus  nemiršta, o tai, ką mes vadiname jo mirtimi – kažkokia nesąmonė ir tik. Todėl daug dalykų man atrodo kitaip, negu jie suprantami viešumoje.  Net pasakau, kad savyje turiu knygą, kurią skaitant „tiesiai – numirėliai sueina, o skaitant atgal, pradeda  skirstytis.“ Tik man kažkodėl neleista mokėti  „skaityti  atgal“, todėl kas ateina  - tas ir pasilieka.  Ir jeigu kas sakys, kad tai prietarai, tai atsiprašau, mielieji – galiu papasakoti daug būdų, kaip galima susitikti su ne va mirusiais kitaip:

    Vienas berniukas, norėdamas pasikalbėti su savo mirusia panele , pasiėmė paklodę, lazdą ir nuėjo naktį į kapines Nuėjęs ant kapinių įkišo tą lazdą į savo panelės kapą ir panelė išėjo iš kapo. Jam reikėjo tuojau užmesti ant jos tą paklodę, bet  jis užmiršo ir pradėjo bėgti, o jo panelė pradėjo vytis. Jis iki namų pribėgo ir ten numirė 

Na, kad numirė, manęs tuo neįtikins. Tiesiog išėjo į žentus. O kad NORĖTI reikia MOKĖTI, tai, žinoma, kad taip. Bet, manau, kad dar bus neretų progų apie tai pakalbėti. Šįkart tik kartoju, kad atstumdamas kitus darbus, jaučiu potraukį dažniau pabūti su E. Mieželaičiu.
- Džiaugiuosi, Pranuci,-išgirstu jį sakant.
- O, Viešpatie! Betgi esi, Eduardai, visas dangus. Ar būsiu su tavimi, ar ne - jis neaprėpiamas. Aš tau ne našta. Tame danguje bijausi net išsižioti.     
- O Savęspi?
- Irgi bijausi, bet ten  dažniausiai kartu su Vidiniu. Bet būk mielas ir nerodyk į darbus, kurių nepadarysiu. Manai, kad nežinau? Geriau paskaityk ką parašiusi Kristina:“ Pasakysiu paprastai - norisi pasiimti Mieželaitį ir pabūti su juo. Taigi po mirties gyvename atmintyje.
- Mano, kad miręs?
- Manau, kad taip, - pasakiau, - nors neturėtų taip manyti. Mūsų pašnekesiai, susitikimai atviri. Kas nori – juos girdi,  kas nori – mus  mato. Jie niekuo nesiskiria nuo bendravimo su kitais, - kalbėjau ir buvo smagu atversti šį dienoraštį su mano sielai brangiais Juozupuko parašais, kuriuos suradau paliktus komentaruose prie „Discussio“ .

Juozupukas
  Pirmiausia, čia ne scenarijus ir jo vieta čia. O kam reikia priskirti, teprisiskiria (nors viso turinio nežinau -tęsinio) poemai arba dramai ir taškas.
  Antra, man norėtųsi, kad būtų paliesta visa Didžioji Dzūkija - nuo Augustavo ir Seinų ligi Nėries vingiuoto tako, nuo Simno ligi Naugarduko. Žinoma, tai pragariškas darbas, bet nuostabi būt dovana visiems, bet labiausiai Dzūkijai, kurios vardas blanksta. Tokio neparašė nė vienas buvęs arba esamas poetas. (O aš visa tai, Pranui leidus, išversiu į dzūkų tautos kalbą).
  Trečia, reikia ją pradėti spausdinti laikraštyje "Giružis". Redaktorė Ramona su malonumu priims, nes varėniškiams jau nusibodo šiek tiek žinomo poeto, ne poetiški, bet kasdieniniai rašiniai su išgalvotom potekstėm (St.Stacevičiaus).
  Ketvirta, siūlyčiau visgi, pavadinimą pakeisti į priimtinėsnį dzūkams ir šiltesnį pavadinimą. Variantų daug, Pranas gali sugalvoti. Bet čia ne diskusiją jaučiu, bet graudžius šimtmečiais besitęsiančius verksmus. Bet man norėtųsi, kad atsispindėtų Didžiosios, ar Plačiosios, ar Aukštosios Dzūkijos šnektos (kalbos, ginčai nors čia ne ginčai) žodžiai. O gal geriausia pavadinti GODOS. Tai gali peržengti ir poemos ribas ir patapti EPU.
  Penkta-gerą darbą sumanė Pranas ir Sveikinu bei linkiu ištvermės kilniame ir reikalingame darbe.

Pranas 
Ačiū, Juozai. Tavo pakomentavimai man reikalingi ir jie netušti.  Priimu. Pirmiausia dėl pavadinimo. Nemaniau, kad šis darbas taip paaugės. Širdį glosto ir kiti tavo išsakyti dalykai, bet gi, broleli mano,  trūksta spėkų.
Na, o kol kas- AČIŪ.

Juozupukas 
PRANAI, Tu  puikiai darai. Tai turi tave skatinti. Turi rasti jėgų išgyventi min. iki 80 ne mažiau ir padaryti, na norėčiau, kad visa tai išaugtų į epą, vienintelį Lietuvoje. Beje, tai nepaprastas tik su istorija poetinis traktatas, prifarširuotas puikios filosofijos - štai kur jo tikroji jėga ir grožis. Ar žinai, kad nėra EPO? O jo reikia. O man patinka tavoji rašymo maniera. Ir rėkte rėkiu - DARYK ir BŪK... Tikiuosi, kad išgirdai, nes negali neišgirsti...

Kovas 2010
  teka 06:20
leidžiasi 18:34
ilgumas 12.14

  Priešpilnis
7 mėnulio diena

      22
      PIRMADIENIS
Benvenutas Kotryna Gedgaudas Gedgaudė

    Pasaulinė vandens diena

Kur pušis išaugo, ten ji ir graži
***************************
„Diena buvo markatna“, - pasakytų Pelekiškių Širšė ir skubėtų žodynėlyje paaiškinti: suprask, kad praleista diena apniuksi, blausi. Ir tikrai taip, nes pats įsipyliau čierką, bandydamas pašviesinti, bet nepadėjo. Vidinis irgi ilgą laiką  nepasirodė ir pirmasis iš  geriau pažįstamų atsirado Eduardas. Bet ir jis šį kartą nepanoro būti piemeniu.
- Ne akmenėlis , Pranuci. Labai džiaugiuosi, kad sugebame būti piemenimis, tačiau tokioje dienoje, regis, protingiau pakalbėti apie kitus dalykus, -ramiau pasakė it tuoj pat, ko visai nelaukiau: - Ar kada nors galvojai apie mirtį?
- Net rašiau? Kvaila tai, bet rašiau.
- Kodėl kvaila?
- Argi reikia aiškint? Pats žinai, Benjamino sūnau – kodėl? Galvok ar negalvok, rašyk ar ne, o ji, mirtis, neužmirš ir neaplenks. Nei rožančiumi nubaidysi, nei kryžiumi nuvysi. Bet kodėl mes apie tai, a?

Užslinko šalta, nejauki tyla, tačiau žinojau, kad man reikia būti kantriam it laukti. Dėbtelėjau akimis į sieną, lyg norėdamas pasitikrinti, ar neiškeliavęs į Savęspi. Nuo jos iš paveikslo žiūrėjo Pivašiūnų Šv. Marija – Nuliūdusiųjų paguoda su užrašu : „ Popiežiaus  Jono Pauliaus II 1988 metais vainikuota“.  Marija ir jos kūdikis atrodė liūdnesni negu kitomis dienomis. Pamaniau, kad ji tikriausiai jau perskaičiuosi Juozupuko eilėraštį apie atlaidus Pivašiūnuose. Įstrigo ir mano galvon kai kas iš eilėraščio teksto, bet geriausiai paskutiniai du posmeliai:

Ir kalneliai nežinotų,
„Maldininkai“ ar gyvi,
Jei blevyzgų nedainuotų
Dilgėlėtam patvory...

Ar ras taką į gimtinę,
Ar nuskęs kur nemunuos?...
Rausvos kėpso palapinės
Pivašiūnų atlaiduos...

Taigi įtarti, kad išėjęs kitur, nebuvo prasmės. Čia pat ir mano dienoraštis Rašykuose. O Eduardas  jau taip:
- Pranuci, nežinau, kiek dar padarysiu, bet padariau savo gyvenime tik vieną klaidą: buvau per didelis idealistas - humanistas, aklai mylėjau žmogų.
- Bet klaida tai veršio dydžio. Oho! mylėti žmogų. Ar supranti apie ką kalbi, Eduardai? Manau, kad didesnės klaidos negali būti. Na, bet tęsk. Tu juk dar kažką nori pasakyti.
    Apie tai rašiau.  Norėsi, galėsi perskaityt.
    - Ką? Ar kad už tą meilę buvai atlygintas? Tą žodį rašai kabutėse – Už tai man ir buvo „atlyginta“. Bet ar tau neatrodo, kad labai klysti. Tai tik žiedeliai, o pipirai vėliau. Kiek čia to laiko bepraėjo  nuo 1997m. birželio šeštosios, kuomet, pasak tavęs, „palikai šį neįdomų pasaulį“, tikėdamasis  įdomesnio ar bent šventos ramybės. Manau, kad ar tau, Eduardai, neatlyginta už šitą klaidą – už aklą meilę žmogui.
- Na jau? Iš kur tokios žinios, - atrodo truputį net nustebo.
- Tai gal net ne žinios, o nuojauta. Man lengviau apie tai kalbėti, kuomet esu Savęspi. Gal  kada nors kartu ten pavaikštinėsime. Beje, neblogai sekasi ir su Vidiniu, o dabar...
- Kas  dabar?- man nutilus ramiai paklausė Eduardas. 
- Noriu prisiminti, bet atšipę smegenys. Tai ne žodis žodin, bet apie tai, ko klausei, būtent – ar pagalvoju apie mirtį. Sakau, tai ne tiksliai pagal tekstą, bet turėtum suprasti. Klausyk:

Sakei, nepaisyk jos,
Jinai, mirtis, ir taip ateis... 
Tai kam jos laukti?
Šitaip vargti žmogui?

Bet argi būtų laukt sunku,
Jeigu žinočiau – neateis?
O vis tik būna valandų
Kuomet atodūsyje skaudžiame
Aš laukiu jos, atvėręs širdį.
Prieina.
Žvilgteri.
Širdis tuščia.
Tokia nereikalinga mirčiai.

- Viskas? Pats pagalvok, ar ne banalu? Kad nereikėtų kitiems tai sakyti.
- Tavo širdis, Eduardai, mirčiai labai reikalinga.  Ji jos labai trokšta. Man čia svarbiau pasakyti, kaip iš tikrųjų yra, o ne dėlioti lapelius ant lapelių. Dangaus pilna tavo širdis, Eduardai...