... O AŠ GI - MUZIKANTAS

Kovas 2010
  teka 06:10
leidžiasi 18:41
ilgumas 12.31

  Priešpilnis (pilnėja)
  11 mėnulio diena 

Šiandien -1°C / 10°C, mažai debesuota


      26
      PENKTADIENIS
Feliksas Liudgaras Arbutas Vydmantė Emanuelis Teklė Laimis

Gyvatė gelia skaudžiai, pikto žmogaus liežuvis - dar skaudžiau.
DEMOKRITAS. Moteris daug  greičiau linksta  į piktas mintis negu vyras
AŠ. Kam ūžauti šeimoje ar baliuose, jeigu galima savyje.
Lietuvių kalbos specialistai aiškina: FUTBOLISTO įmuštas GOLAS komandos neišgelbės, todėl FUTBOLININKAI paprastai siekia  pelnyti ĮVARTĮ
*****
    Ryte prie interneto beveik nebuvau. Palikę Kandžiuką už šeimininką, skubėjome su žmona į sodą- šį kartą bent kiek padirbti, bet nors sniego nėra, tačiau žemė, kaip purvynas. Pasitiko sode mano  žvirbliai ir išlydėjo- net varnos nepamačiau, Guviausiai atrodžiusios sraigės – jau dirba, jau gyvena. Gal, sakau, reikėtų į Prancūziją pavažiuoti ir pasimokyti, kaip ir kokius patiekalus pagaminti. Verslas pats  tiesia rankas - tik imk ir netingėk.
Dabar, sugrįžęs atgal, jaučiuosi  it primuštas, nesinorėjo net su Dalijos „ubage“ susitikti... Ir vis dėlto miela tokį gerą nuovargį turėti. Sėdžiu ir žinau, kad taip reikia, nes pavaikščiojimui kojos nepakeltų.

Groja sąnariai
O sako-
Muzikos nemoku.
Fui, gėda net girdėti -
Užgroju ir kaip mat
Išnyksta siautėti  poetai,
O man  net neberūpi,
Kad tokie  yra -
Tegu mūs kritikai 
Juos aptveria kuolų tvora ,
O aš gi – muzikantas.
Groju  sąnariais
Net nenorėdamas talkos  ---
Ir groju pats
Ir šoku pats

Ir nelinkiu, kad kas mokėtų
Taip grot ir šokt
Kaip aš.

Taip, būna ir tokio atvirumo, bet kur kas svarbiau atsiversti Karilės  užrašus iš jos viešnagės Musteikoje.
Savo TREČIĄ DIENĄ Musteikoje Karilė taip aprašė:

    Vis dar nieko nepinu. Vaikštau aplink pinančius, fotografuoju, verdu arbatą, kurstau laužą, bet nepinu. Aurimas paprašo jam atnešti du lankelius, kabančius ant pušies šakos. Atnešu. Jis suriša ir parodo, kaip juos sujungti žilvičio vytele. Pabandau. Gražu. Ir užkimbu...  Neskyla žilvičio šakelės, pradeda lyti, bet užvaldęs azartas neleidžia padėti krepšelio, kuris kvepia kažkuo nenusakomu, kuris pats vyniojasi, pinasi, keičia spalvas, raibuliuoja ir... pasiima visas tavo mintis, nerimą, įtampą. Nustoja lyti, šviečia saulė, bityne pakvimpa vašku. Tai Paulina prie laužo pasistatė savo „lašelinę“ ir moko lieti žvakes. O mano krepšelis jau baigtas.Ir kas, kad vidury pynė kreiva – man jis vis tiek labai gražus, kvapnus. Vakarėjant Romas vedasi į Dravių taką prie Čepkelių raisto. Bet mano guminukai prie Paulinos šulinio...

- Viskas? – išgirdau Vidinį.
- O ką? Ar maža?- atsiliepiau irgi klausdamas
- Tu šiandien laimingas? Ir tai puiku,- išgirdau dar vieną pašnekovą, bet jis lyg matomas- nematomas. Ir reikėjo išgirsti ilgoką  jo sakymą, kol aš atsiminiau, ir pamačiau, kas jis...

“Ar mano knygos kada nors bus, ar nebus leidžiamos – dabar man ypatingos reikšmės jau nebeturi. Tegu sprendžia tie, kurie ateis po mūsų. Pasauly visi mes reikalingi tik tol, kol esame reikalingi. Padariau, ką galėjau, o gal ir daugiau: kursčiau žmogų, neleidau jam sustingti dvasiniu snauduliu. Istorija viską subalansuoja. Viskas teka – viskas keičiasi. Teisingai pasakyta. Aš dažnai tai kartojau, bet šia proga labiau tik norėčiau pabrėžti žodį „viskas“. Taigi – ne tik aš pavirsiu dulke, dulke pavirs ir visi kiti – taigi „viskas“. Nesitikėkite ir nelaukite kito ir jūs, visi teisieji!“