- Vidini, ar atsimeni? - paklausiau užmiršęs, kad jo čia LYG nėra. Būna gi taip ir, ačiū die, kad neretai. Tokie pasireiškimai privertė pamąsčius pripažinti, kad jeigu kažką jauti sieloje, vadinasi, iš tikrųjų taip yra; ji geriau žino ir mato, negu žmogaus akys. Ir reikia stebėtis, kad mes vis dar suabejojame savo dvasios kalba, jos informacija. Stengiuosi šitų nesusipratimų išvengti. Nesakau, kad lengva, bet kuomet, pavyzdžiui, varnas Golius siunčia žinią, kad [b]„Kartena – didelis miestas, nes ten, kartu su savo atsiminimais, gyvena ir dirba daktarė Dalija Kiliesienė“[/i] aš, žinoma, tikiu. Ir, beje, suradęs tokią progą, noriu daktarei pasakyti, kad TUOMET, kai ji žiūrėjusi pro Darbėnų ligoninės langą į atbėgančią dukrą, kad supintų jai kasas, Adomas taip pat buvo. Tai ar vertėjo parašyti: “Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manęs nieko nėra“.
    Taigi, atleisk, daktare, bet netiesa, kad jo ten nebuvo. Buvo ten jis. Beje, ne tik tuomet, bet ir dabar, kai rašei tą sakinuką, kurį cituoju, užrašęs kursyvu. Ir jis dar daug kartų ateis, o mano šie žodžiai irgi nenurašyti nuo lubų. Taip, aš ir pats neretai apie esamus dalykus pasakau, kad, girdi, jų nėra.  Atrodytų, kad kelionės karieta turėjusios atpratinti nuo taip sakomos neteisybės, kuri man labai akivaizdi, bet senieji įpratimai gajūs ir savaime jie neišnyksta. Sunkus darbas atsikratyti per amžių amžius įsiėdusio kraujuje įpratimo pripažinti žmogų čia esant tik tuomet, kai ji net fotoaparatas gali užfiksuoti. Jeigu daktarė tuomet būtų mačiusi dukrą pro karietos langą, manau, kad jos sakinuką skaitytume kitaip – bent taip: “Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manę LYG nieko nėra“.
    Kai kun. Aleksandras Burba barė, kad nemoku žegnotis, man tai buvo...  na, trūksta žodžio ar žodžių, kad galėčiau pasakyti. Tačiau tokia žinia karietoje, kad kun. Aleksandras Burba, vos pradėjęs keturiasdešimt penktuosius mirė beveik prieš 100 metu, nebuvo įmanoma. Karietoje jis jaunas, gyvybingas kaip prieš tuos šimtą. Jį mačiau, girdėjau, o kai barė, priekaištavo, kad nemokų persižegnot, irgi tylėjau -(esą, žegnojuosi tuščiais žodžiais, juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios.)
    - Vidini, ar atsimeni? - dar paklausiau, bet jau gerai jausdamas, kad jis šalia. Suvokiau, kad ne daugiau gali pasakyti, ką pats žinau, nes vis dėlto man, o ne jam kažkaip kitaip žegnotis reikėjo mokytis. Tuomet ir jam, ir kitiems labai rūpėjo sužinoti, ką žegnodamasis darau ne taip.  Per trumpą laiką po kelis kartus persižegnojau prieš Tomą Vaisietą, Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir Vidinį, tačiau nė vienas jų negalėjo pasakyti, kad žegnojuosi ne taip, kaip reikėtų ar kitaip, kaip jie. Bet negalima buvo netikėti kunigo Aleksandro Burbos žodžiais. Ir man atrodė, kad išvažiavus pro Aušros Vartus nieko tiek daug karietoje nebuvo, kaip jo, bet buvimas  irgi kitoks – žinai, kad yra, bet akys nemato ir net Vidiniui negaliu pasakyti, nes lengviau mane pavadinti kvailiu, negu patikėti jausena. Tokiu būti nesinorėjo, nes vis tik atsitikę taip, kad karietos vežėju prireikė būti man. Greitai atsirado karietos dienoraštis ir pirmi jo užrašai. Smagu buvo užrašyti karietai pasakytus gerus žodžius ir galvoti apie žmones, kurie juos sakė. Pavyzdžiui, kad ir apie I. Sėliukaitę:
    „Dar neseniai, rašydama savo pavardę, Irena ją rašė be taškelio ant pirmosios „e“  ir skaitydavo – Seliukaitė. Dabar abi raidės su taškeliais - Sėliukaitė. Koks  mažas tas taškelis. Kitos ausys gal pavardės tarsenoje neišgirs skirtumų - SEliukaitė ar SĖliukaitė. Tačiau kaip labai reikalingas tas mažytis taškelis ant pirmosios „ė“. Ne dėl tarsenos, o  todėl, kad jis paliudija, jog  šiaurės Lietuvoje kitados gyveno sėlių gentis. Tas mažas taškelis  ant „ė“ lyg ant žemės mažas kryželis priminimui tokios būties. Net ne gramatika, o praeitis, gimtosios žemės praeitis priminė, kaip iš tikrųjų reikia tarti ir rašyti  pavardę – SĖLIUKAITĖ. Todėl būtų nuostabu, kad ir radijo karieta, tas mažas molio gabalėlis primintų, kaip reikia žmogui pragyventi mažytį  mažytį jo gyvenimą“.
    Parašiau, prisimenu, ir persižegnojau, bet šį kartą taip džiugiai, kad neiškart supratau, jog  persižegnojau irgi kitaip – sukeisdamas žegnonės žodžius: VARDAN ŠVENTOSIOS DVASIOS, ir DIEVO TĖVO, ir SŪNAUS. Amen. Žiūrėjau nuostabos išplėstomis akimis, nežinodamas kas atsitiko,  bet buvo taip gera, kad ryžtingai prie parašyto tekstuko vienu atokvėpiu pridėjau dar kelis sakinius:   
„VAŽIUOSIME. Ne mes tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia ne sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Todėl ir radijo karieta tegu bus lyg mažas gabalėlis molio, iš kurio lipdant tai viena, tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio žmogaus Dievas kūrė pasaulį".
      Ir dabar abejoju ar teisingai suvokiu priežastį dėl atsiradusios sieloje šviesos, to palengvėjimo, bet nemanau, kad galėjęs ką nors įžeisti, kai žegnojuosi pirmiausiai įvardindamas Šventąją Dvasią. Visi trys- ir Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia“- yra vieningi, yra vienoje Švenčiausioje Trejybėje, bet manau, jog jiems labai norėjosi, kad, atėjus į karietą, žmogus nesunkiai suvoktų jos dvasingumo pradą – antai, pažiūrėjus kokia ji neišvaizdi, bet – dėmesio! – kokios platybės atsiveria dvasiai, įėjus į jos vidų. Dabar jau apie tai galiu pakalbėti nemenkai, bet tuomet man irgi dar reikėjo išmokti persižegnoti.
    Sunkiai, neiškart, net išbartas kun. Aleksandro Burbos, bet vis tik pavyko ir persižegnoti pagal karietos vidujinę sandarą. Tai kartu buvo ta diena, kai sieloje uždainavau:

    Stebis, stebis nemunėliai -
    Kas gi čia yra?
    Trepsi žirgo kanopulės -
    Girgžda karieta.

    Ir štai priedainis, o prie jo ne tik Julija Sinkis, Tomas Vaisieta su Vidinis, bet ir kunigas Aleksandras Burba. 
    Oi, parvešim šimtą metų
    Mūs šalelės mylimos,
    Šimtą metų, šimtą metų, 
    Visą amžių Lietuvos.

    Man nesunku buvo paskaičiuoti, kad tas „šimtas“ teprasideda nuo 1894-jų. Asmeniškai gi maniau kitaip- jog  tikriausiai teksią nuvažiuoti giliai į praeitį ir prireiks karietą stabdyti net ir prie karaliaus Mindaugo pilių. O čia tik 100 metų. Net gėda per tokius Atlantus skristi ar plaukti, bet dainuoti buvo gera ir iš dainos žodžių nemėčiau.
    Senis švilpina botagą
    Timpsi vadeles,
    Dantyse pypkutė dega,
    Pusto liepsneles    Oi parvešim šimtą metų
    Mūs šalelės  mylimos,-

atkaklus buvo priedainis, bet manęs tai neliūdino:

    Trepsi žirgo kanopulės
    Girgžda karieta -
    Ar, vežėjau, pasigėrei,
    Ar širdis jauna?

Retai pasitaiko dienų, kai su Vidiniu nesusitinkame. Dabar jo truputį bijojau, nes jaučiau, kodėl jam parūpo pakalbėti apie ūmai suvešėjusią atmintį. Man nereikia jo talkos, kadangi pats girdėjęs aibę pasakojimų, kad žmogaus atmintis prieš jo mirtį labai atsinaujina, pasirodo galinga ir sugeba atsiminti net menkus mažmožius iš jo gyvenimo – nuo lopšio iki senatvės lazdos. Pats suvokiau, kad mano atmintis kartoja tokį scenarijų. Veikia kaip TADA, prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų ir tiesiog nesmagu prisiminti, kiek daug išeikvojome jėgų ir laiko, bandydami atkurti praeities atsiminimus. Dabar atmintyje vaizdai savaime dėliojosi aiškiai, nuosekliai, nesuabejojant kad gal kažkas ne taip. Atrodytų, reikia džiaugtis, būti laimingu ir paskubėti užrašyti, bet taip neatsitinka. Ir šiandien ne kitaip – ketinu užrašyti, bet rankos sunkios ir reikia susikaupti, kol pagaliau pajudu ir išgirstu Juliją Sinkis.
    - Mes buvome Druskininkuose. Tai vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas. Ir daktaras patikrina. Ir masažus daro. Ir purvo vonias daro. Viską duoda už vienuolika dolerių. Tai mes ten  buvome penkias ar šešias dienas, - pasakoja ji, bet balsas jos silpsta. O mes - Tomas Vaisieta, Vidinis ir aš - kurį laiką tylėdami žiūrėjome į lėtai tolstančius Aušros Vartus ir dievai žino kas apie ką galvojame. Neiškart atsiminiau, kad rankoje laikau neperskaitytą Vandos ir Broniaus Baranauskų iš Utenos laišką. Kartu su juo saujoje glamžės mano raštas - prašymas dėl įsteigimo naujos radijo laidos, kurį, palikdamas karietą, Virginijus Mičiulis paliko prisiminimui. Įsimena paskutinis sakinys: "Beje, gerb. p. Mičiuli, šį pasiūlymą  jums pateikiau po perskaitytos frazės: viena suprasti ir nieko neveikti, kita – suprasti ir tai, ką supranti, paversti darbu“.
    - Taigis, taigis,- Vingių Jono žodžiais atsiliepia Tomas Vaisieta, kuisdamasis savo mintyse
    Tylėdamas paduodu jam laišką ir netrukus išgirstame:
    “Tikėkite, jūsų laidos klausėme su ašaromis akyse. Tokios laidos kaip gydomasis  balzamas. Tik gaila, kad laida transliuojama per antrą programą. Dauguma Lietuvos žmonių klausosi 1-osiosios.  Ar nebūtų galima Radijo karietą girdėti, pavyzdžiui, sekmadienį, vietoje radijo teatro.
    -Ką? Karieta jums, gerbiamieji, įdomiau, negu teatras? Atsipeikėkite, ponai iš Utenos, - pakėlė balsą Tomas.
    - Žinom, Tomai, kad esi puikus aktorius. Savo mundurą privalome gerbti kiekvienas. Neiškrisk iš karietos, - ramiai pasakė Vidinis. O Aušros Vartai, girgždant karietai ir caksint žirgo pasagomis į asfaltą, vis toliau, ir toliau.    “Ačiū jums!  Budinkite Lietuvos žmones! Sėkite gėrio sėklas! Sėkmės!, - perskaitė dar vieną sakinį Tomas ir grąžindamas laišką  man: - O čia, matyt, tau asmeniškai.
    - Skaityk, Tomai.
    “ Gerbiamas vežėjau, išvažiuodamas nepamirški pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgui ir apsiginti nuo reketininkų“.
      - Jus manote, kad gali reketininkai užklupti. O Viešpatie!- sunerimo Julija Sinkis. Betgi tai ubagų kraštas. Ką jie čia galėtų veikti? Ko iš tokio amato tikisi?
    - Ė, klausiate, ponia, ką galėtų veikti? Kaip suprantu, laiške kalbama ne apie kraštą, o apie karietą.  Dar ponas Virginijus Mičiulis įspėjo, jog nereikia manyti, kad karieta ausų neturi, - ėmė pašnekesį savo globon Vidinis. Nujaučiau, kad jis nori šyptelti, rimtai kalbėdamas apie jo paties sufantazuotus dalykus. Mums iš tikrųjų dabar reikėjo įspausti į lūpas po šypseną, pralinksmėti savyje, išsinerti iš nemielo dvasiai sąstingio ir gal net linksmai uždainuoti.
    - Manote, kad jie žino, jog karietoje amerikonė?
    Ir atsitiko, ko prastai neatsitinka. Vėl išgirdome jau girdėtą balsą, prabilusį išleidžiant iš karietos Nacionalinio radijo direktorių p.Mičiulį. Negalėjome tikėti, kad be mūsų trijų vyrų ir Amerikos lietuvės Julijos Sinkis, karietoje gali būti dar bet vienas keleivis. Lengviau buvo manyti, kad išgirstas balsas į ausis įplūdo iš gatvės, iš grūsties žmonių, ištikimai palydinčių radijo karietą. Dar blogiau, kad jis mums nebuvo palankus. 
    - Reketininkams, ponia, svarbiau sužinoti, kad pravažiuodami pro Aušros Vartus netgi nepersižegnojote. O! Tai retas dalykas. Šito iš karietos nesitikėjau. Kaip čia dabar, a? Kas man galėtų pasakyti? Jūs man, bedieviai, primenate Šliūpą. Buvo toks – Jonas Šliūpas Kvailybė manyti, kad sovietinei tvarkai išnykstant, išnyksta ir bedievybė žmoguje. Taigi, Garbė Jėzui Kristui, ponai. Klaupkite ir žegnokimės.
    Ir aiškiai pirmą kartą mačiau, kaip vienas daiktas pavirsta kitu. Karietos nebuvo arba ji buvo kažkur toliau, o visas jos ekipažas suklupome Aušros Vartų koplyčioje:

O mano Motina,
Švenčiausioji Mergele Marija,
aš visiškai atsiduodu Tavo malonei ir neapsakomam Gailestingumui
šiandien ir visados,
o labiausiai mirties valandoje.

    Malda nedidelė. Greitai ištarėme „ amen“, persižegnojome, bet neatrodė, kad kažkas įvyko ne taip, kaip nereikia. Tik karietoje pasidarė lyg šviesiau. Sužiurome vieni į kitus ir nesistebėjome, kad mus karietoje kaip koplyčioje suklupdė galingos išvaizdos kunigas.
    - A-ja-jai! Kaip negražu, -gėdijo. - Sakau, esate tikri šliūptarniai. Ir nesakykite, kad  - ne. Su Jonu Šliūpu pažįstamas nuo Amerikos laikų. Ak, Amerika! Amerika! Bet jūs nemanykite, kad gerklėje garsiakalbį įsidėjęs.  Aš gi kunigas Aleksandras Burba, pasak Šliūpo - ilgaskvernis. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad man pavyko jus suklupdyti, peržegnoti ir poterį lūpose įsprausti.
    Taip čia kalbėjo kunigas Aleksandras Burba ir atrodė, kad karieta jam pažįstama kur kas geriau, negu man ir Vidiniui, jau nekalbant apie Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir aktorių Tomą Vaisietą. Lig tol daugiau rūpinomės karietos išorę, nedaug domėdamiesi jos vidujiniu gyvenimu ir sandara.  Šis nuotykis buvo pirmas, kuomet reikėję suklusti, nustebti, įvardinti kaip stebuklą, tačiau tokia mintis net neatėjusi į galvą. Dabar jau netenka  aiškintis - kodėl? Karietos erdvėje kitaip būt negalėję. Vadinamieji  „stebuklai“ buvo jos kasdieninio gyvenimo būties dalis arba tiksliau  - jos dvasios natūrali išraiška. Dar ilgai negebėjome suprasti, kad įeidami į karietą, įeiname į kitokį dvasinį gyvenimą ir mūsų elgesys paklūsta kitokiems suvokimams, kitokiai sampratai. Ir, pavyzdžiui, Julijai Sinkis, kaip ir man, buvo įdomiau girdėti, kad kunigas Aleksandras Burba mini Ameriką, negu bent pagalvoti, kaip jis čia atsiradęs, kodėl toks savas, kad nereikia klausti nei kas jis, nei ko jam karietoje prireikę.  Ne kitaip atrodė ir Vidinis.
    - Karietoje turėsime du amerikonus. 
    - Ne toks jau esu didis amerikonas, kaip atrodau. Nebent tik šiek tiek. Kalbėdamas apie  save mėgstu sakyti: „ Jo imperatoriška didenybė sveria 25O amerikietiškų svarų“.
    - O balsas? .
    - Nemanyk, ponas Vidini, kad jį, mano balsą, girdi. Aš čia dar šnabždu. Manau, kad bus progų jį išgirsti. Beje, nusipelnei. Nemaniau, kad be Dievo galėtumei išvažiuoti pro Aušros Vartus. Kalbėk su manimi, - paliepė ir dar kartą karietoje išgirdome Aušros Vartų Marijos maldą.
    -Teisus esi, kunige, bardamas. Gėda. Man gėda. Daugiau taip neatsitiks...
    - Nesek Šliūpu. Irgi žadėjo.  Net buvo kiek užtilęs užkabinti šventą tikėjimą, bet greitai vėl atgijo apaštalavimui bedievystės.- O po pauzės: - Mačiau, kad nemoki žegnotis.
    - Nemoku žegnotis?
    - Tik žodžiai. Tušti. O juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios. Tuščia juose, vežėjau...

- Gerai, Pranuci,- perskaitęs dar vieną „Karietos“ atsiminimų puslapį, pagyrė Vidinis. Anksčiau taip neatsitikdavo, bet šį kartą būtent taip: Gerai. Rašyk. Ir negalvok, ką tai reiškia.
    Kilstelėjau akis ir mudviejų žvilgsniai susitiko.
    - Negalvok, - dar kartą pasiūlė, o balsas jo apniukęs. Senių gyvenime tokie dalykai nestebina. Kai jau ir lazda darosi nelengva, džiaugsmai atsitolina. Jeigu vienas kitas žvirbliukas atskrenda pastriksėti ir pačirkšti - jau įvykis. Todėl sakau, toks niaurokas akių susitikimas nestebino, tačiau kitais kartais įterpdavome kokį šypsnį – vis šviesiau.
    - Apie ką tu, Vidini? Sakai - „negalvok.“
    - Stebiuosi, kad taip suvešėjo atmintis. Po tiek metų, po ištikusios amnezijos, o prašau – skaitai ir atrodo, kad kaip vakar.
    - Ir todėl prašai, kad negalvočiau, kodėl taip.
    - Man toks atminties dosnumas nepatinka. Nemanyk, kad kalbu tik apie tavo atmintį. Apie savo irgi. Žinai, kaip miršta kalnų ereliai. Aukštai, aukštai pakyla, o iš ten nusitaiko į uolą ir...
    - Taip. Ir nukritę jau nebepakyla, - nutraukiau jį: - Geriau, ereli, būtų, jeigu uždaręs paskui save duris, išeitume prasivėdinti.
    - Gerai. Netrukdysiu.  Rašyk,- ko ne paliepė Vidinis ir neskubėdamas atgręžė man nugarą. Ji sulinkusi, išplatėjusi, atsikišusi, iššokusį į kuprą ir atrodė, kad kiaušinis, uždėtas ant jos, lengvai laikytųsi nenuridendamas.
    - Linkėjimai nuo Julijos - stabtelėjo duryse.
    - Nuo ko?
    - Nuo Julijos Sinkis. Sapnavau, kad buvome Druskininkuose. Prisiminė tave ir kelionę karieta.
    Išėjo, bet sieloje pasiliko sumaištis, nežinia, kažkokių pojūčių, vaizdu mišinys, o iš tylos kampelio šyptelėjo Virginijus Mičiulis. Jaunas, kaip TADA, kuomet Lietuvos radijo direktorius. Bet ir aš pasijutau kaip TADA, kuomet išvažiavau į pirmą kelionę.  Šį dvasinė būsena irgi sujuda kaip TADA ir pradeda gyvenimą, kaip TADA parašyta Vandos ir Broniaus Barauskų laiške: „ paukštis – į dangų, // žodis – į širdį“. 
  Na, taip, karieta, pasak Albinos Šiupienienės neišvaizdi, bet kartu, matyt, kažkuo patraukli. Žmonės į ją spokso, lydi ją, linki geros kelionės, netingi pasakyti geresnį žodį – suprantu, kad Vilniui ji teikia kad ir nedidelę, bet vis tik šventę. Tačiau ar tik Vilniui, jeigu dar nesuspėjus iš jo išvažiuoti, mus pavijo pirmasis uteniškių laiškas? Išgirdęs šią žinią, jau nemokėjau girdėti, ką kalba Virginijus Mičiulis, nemokėjau suprasti, kodėl nekantrauja Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Tie keli sakiniai, kuriuos  Lietuvos radijo vyriausiasis šefas Mičiulis perskaitė iš Baranauskų laiško, įkvėpė gerą jausmą ir labai rūpėjo grįeičiau perskaityti visą laišką. Neiškentęs tariau:
    - Atsiprašau, Virginijau, tačiau kol laiškas ne adresato rankose, manykim, kad paštas savo pareigos neatliko. Netrukdykime jam tai padaryti.
    - Ar manai, kad trukdau? Taip jau padaryta, kad mūsų įstaigoje laiškus pirmiau perskaito pakelės žmonės, o ne adresatas. Atidengia, perskaito, antspaudu pažymi, užrašo gavimo datą. Tik nemanyk, kad aš taip sugalvojęs.
    - O ką daryti, kad taip nebūtų?
    - Man kitaip daryti nereikia. Kita vertus, nežinau, kodėl reikia verkti?
    - Verkti? Aš neverkiu.
    - Ne apie tave, - pasakė ir apsidairęs: - Tai – ką? Ar man reikės pėsčiam pareiti? Stabdykit karietą. Tprūūū!... Užsiplepėjau, kad jus kur! Tprūū! Lig Aušros Vartų atlingavau, - sukruto Virginijus, o atiduodamas Baranauskų iš Utenos laišką: - Nesuprantu, ko jie džiūgauja. Mano nuojauta tokia, kad netikiu karieta. Na, netikiu ir neklauskite, kodėl. Matyt, Dievas nenorės jos ilgai laikyti.
    - Ką apie tai galvoja Dievas, nežinau, bet Kazytė...
    - Gal manai, kad karietos sienos negirdi? – neleido užbaigti Virginijus Mičiulis. Ir beveik įsakmiai:- Stabdyk! Regis, viską padariau, ką galėjau. Net tavo raštą dėl naujos radijo  laidos suradau. Galbūt geriau, jog nebūčiau suradęs. Popieriai, o! jie gilesni už vandenis ir viską iškenčia, bet... Laikyk, gal kada primins ir mane, ir mano žodžius. Nemanyk, Pranuci, kad būti kvailiu lengva. Kartais sunkiau negu pagiriotis. 
    - Iš kur žinai?
    - Kaip nežinosi, jeigu mūsų žmonos iš tos pačios parapijos. 
    Sudėjęs rankų delnus, apspaudė juos pirštais ir tokį tvarinį iškėlė viršum galvos.
    - Sapnuokite, ponai. O kai pabusite iš sapno, neskubėkite atsistoti ant žemės,- nuoširdus buvo Virginijus, bet jo tokį apeiginį atsisveikinimą netikėtai sutrikdė Julija Sinkis.
    - Suprantu, kad geras tu žmogus, ponaiti, bet jie, taigi nei Tomas Vaisieta, nei Vidinis, nei vežėjas – nepabus. Jiems reikia Druskininkų. Bet jie manęs neklauso.
    - Mudu lyg pažįstami,- sukluso Virginijus.
    - Teko, ponaiti, bet paklausykite. Matote, kad atvažiavome prie Aušros Vartų. Tai ne tik vartai, bet ir koplyčia, ir tavo gyvenimo keliai, ir Dievas supyks, jeigu manęs neklausysite.
    - Dėl Dievo... Negerai, jeigu jis supyktų, bet dar blogiau,  jeigu supyktų „gyvenimo keliai“.
    Viena ranka Virginijus laikė karietos durų rankeną,  o į kitą jo ranką buvo įsikibusi Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Ir reikšmingai, įtikinamai:
    -Kambarys, kur mes Druskininkuose valgėme – dvidešimt aštuoni žmonės. Buvo šeši lietuviai, o visi kiti žydai. Tai jūs žinokit, kur jau žydas eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos  Druskininkus reikia garsinti taip, kad visi Amerikos lietuviai, visos senos ledi atvažiuotų ir atvežtų daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie gražūs tie pušynai. Ir tas ežeras.  Bet jie neateis, jeigu karietomis ieškosite širdies.
  - Taip, ponia, taip, - pritardamas Julijos nuomonei paklusniai linksėjo Virginijus, o man ir Tomui Vaisietai:- Girdi, vežėjau,  girdi Tomai, ką jums sako ponia Julija Sinkis...
    - O sakau, kad žinau, kad  kai yra doleris, gali net ir Dievą nusipirkti. Net Ameriką. O širdis?  Pasakose ir karalaitės, ir karalaičiai visuomet gražūs, bet jie tik pasakose. 
    - Girdi, vežėjau? Girdi, Tomai? – nesiliovė klausti Virginijus.
    - Girdim, girdim, - kažkas atsakė už mus. O karietos durys atsidarė ir jau už jų išgirdome skaudų atodūsį:
    - O Dieve, o Aušros Vartai, padėkite jiems. Jie nežino, ką  daro...
    Atsidusau ir aš. Atrodo, Tomas Vaisieta su Vidiniu -  irgi, o žirgas neparagintas truktelėjo karietą ir netrukus iš Vilniaus senamiesčio išnirome  anapus  Aušros  Vartų...

Iki Jeruzalės netoli

Vakar  buvau Niekuo. Šiandie esu niekas. Nuostabu būti Niekuo. Bet vis tiek skauda. Vis tiek reikia pagiriotis. O kaip? Vakar Niekas visus mano centus prašvilpė...
Norėčiau būti STUDENTU.

Balandis 2010
  teka 06:22
leidžiasi 20:18
ilgumas 13.56

  Jaunatis
0 mėnulio diena

        Šiandien 4°C / 16°C, nepastoviai debesuota
        Rytoj 2°C / 14°C, nepastoviai debesuota

        14
        TREČIADIENIS
Liudvika Liuda Valerijonas Vaišvydė Visvaldas Justinas Luiza

Be pavydo meilė - kaip valgis be druskos
************************
Ką gi, išvykstu į sodą. Regis, bus sunkus sezonas. Va, žiūriu į savo Kandžiuką. Apraišo. Na, ir žinok, kas jam pasidarė. Ei, šuneli, šuneli... Sako, viena bėda nevaikšto.
Na, bet ... pirmyn, kad ir nelinksmai -  į "Discussio"!
    O Viešpatie!
  Atrodo parėjau,
  Toks vienkiemis,
  Kad tik basam bėgioti.
  O žingsniai sunkūs
  Valandas skaičiuoja.
  Sekundės dingo.
  Minutės greitos- nepagaunu.
  Nei skubūs laikrodžiai,
  Nei greitas laikas,
  Deja, nereikalingi man.

AŠ
Palok, šuneli... Lok! Prašau...

  Bet kiemas tuščias
  Apglėbtas vienatvės
  Ir šunys senokai neloja
  Vėl sėdu ant akmens
  Dabar jau visuomet kartu -
  Pasikalbam,
  Paglostom vienas kitą.
  Net keista,
  Kad kadais norėdavau sparnų,
  Dabar pakanka, kad galiu
  Įkvėpti orą į krūtinę –
  Pušų sakais, smala
  Atsišaukia šiliniai
  Ir kraujas 
  Suplaukia širdin

KRAUJAS
O palaidūne, vėjų vaike,
Su akmeniu namo grįžti.
Gerai dar, kad kažkas prilaiko -
Ar tik ne sielos skaudulys?
Kai sopa,
Kai dejonėmis burna prabyla
Nevarginki savigrauža, Pranul -
Na taip, nors kelnėse,
Bet jau ne vyras.
Tačiau ne vienas gi-
Ir juozupukas su tavim kartu...
Vaidinkit, seniai, kol ne ant lentos
Kol varnas  Golius
Dar į dangų kyla-
Ir ginkit garbę Dainavos-
Vaidinimais ir atmintim prabilę.

Balandis 2010
  teka 06:25
leidžiasi 20:16
ilgumas 13.51

  Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena

      Šiandien 4°C / 16°C, mažai debesuota
      Rytoj 3°C / 15°C, gali palyti

        13
        ANTRADIENIS
      Martynas Mingaudas Algaudė Ida[i/]

Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė
**********************************************
Tyliai, beveik negirdimais žingsniais priėjo Julija Sinkis. Nusišypsojo, bet ne taip, kaip anksčiau matydavau, o lyg kažko bijodama, ir:
  - Jūs , žinoma, juokaujate, bet man nesinori juoktis.
  - Aš irgi nesijuokiu, ponia. Bet ar tai bėda? Ar kas negero atsitiko?
  - Suprantu, kad neturite laiko manęs paisyti, bet manau, kad galiu jums padėti daugiau. Netgi daugiau negu Albina Šiupienienė ar Irena Sėliukaitė.  Jos kalba gražiai, linki džiugiai, bet atsiminkite, ar nors viena paminėjo Ameriką. Ne – pa –mi -nėjo. Ir neatrodo, kad kada paminės. Pasakė, palinkėjo ir – sudie.
  - Bet kaip pasakė, ponia? Kaip? Jos savo darbą padarė, o mums reika atsiminti. Tai jau mūsų rūpestis. Tikiuosi, kad  sugebėsime, net  jeigu ir liga užpultų.
  - Kilnus pasiryžimas. Prieš ilgus laikus norėjau būti Amerikos prezidento žmona, bet, regisi, jam Kuba su Fideliu Kastro sutrukdė. Neišgirdo manęs, begėdis. Bet argi reikia nusiminti, jeigu yra Amerika?
  Seni užrašai atgijo, o prieš akis vėl Irena Sėliukaitė. Sieloje gyva ir jautru, kaip TADA. Ir  girdžiu kaip TADA:
[i]-  „Visa Lietuva- ir  ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame. Ak, kiek dar nepažintų, nežinomų likimų, užsiliko nepasiekę mūsų žinojimo. Netgi šio, dvidešimtojo amžiaus, žmonių tragedijomis pažymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemą  reikia reikia, įsiklausyti į kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kas ant kapo stovime...
  Atsidusau, kiek įstengė krūtinė:
- Kaip gera, Julija, turėti senus, apgeltusius užrašus. Jeigu ne jie, kažin, argi būtume beveik po  dvidešimties metų susitikę. O dabar? Taigi, kalbėk, klausau...
- Klausai, bet ne manęs.  O aš tokių užrašų, deja, neturiu.
- Tokių ir nereikia, Julija. Tai ne toks turtas, kurį reiktų laikyti tik sau ar dėti į banką. Jeigu tik sau, kaip  mat prarastų savo vertę. Kažin už kokį milijoną galima būtų nusipirkti kad ir Albinos  Šiupienienės žodžius. Atsimink.
  - Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukias pakeleivį lipti karieton ir godas  godoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didvyriai vedė ir  gaivino tautą. Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai. Tikėkime:

Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai,
Pakils aukštai, sušilus Lietuva,
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki!
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs,
Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk.
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.
Palydėsiu aš tamsta pro Vilniaus vartus
Lauknešėlį įdėsiu poeto žodžius...

  Žvilgt į  kalendorių. Ogi balandžio tryliktoji. Daug kas šios dienos bijosi kaip velnias  kryžiaus, o man taip gera, kad nežinau net kaip pasakyti. Tokia tyla, kad joje triukšmauja ko ne visas Vilnius, išlydintis karietą į mįslingą kelionę. Nenusėdi kabinete ir nacionalinio radijo direktorius Virgilijus Mičiulis. Tokioje balandžio tryliktosios tyloje jau galima buvo išgirsti, kaip jis šaukia sustot ir barasi. O įlipęs į karietą:
  - „ Netikėk kitais dievais, tik mane vieną“. Ar ne taip šventuose Dievo įsakymuose pasakyta. O jūs?  Velniažin ką veikiate, bet nesugebate sustabdyti savo šefui karietos.
  - Atsiprašom. Tikrai ne iš blogos valios. Matote, kokia minia žmonių. Ir visi šaukia, triukšmauja, linki gerų vėjų ir eiklaus važiavimo...
  - O gero botago?- klausė ne va piktai, bet iš gero jo veido matėsi, kad jis irgi laimingas. Pasirodo, jam pasisekė surasti ant jo stalo popieriuose paskendusį mano prašymą dėl naujos radijo laidos. Ištraukęs iš palto kišenės, pakėlė viršum galvos: - Va, suradau. O čia parašyta gi: „Norėtųsi, kad  Jūs, gerb. Mičiuli, palinkėtumėte „Radijo karietai“ laimingo kelio...
  - Ačiū.
  - Aš dar nelinkiu. Čia taip tavo, vežėjau, parašyta.
  Ir iš tos paties palto kišenės ištraukė laišką. Darė tai lyg šimto metų senis – laiškas krisdavo, jį sugaudavo, vėl krisdavo... Tačiau kuomet šalia aktorius Tomas Vaisieta, vyr. radijo šefo vaidyba atrodė labai primityvi,  bet pradėjęs jį skaityti pasigirdo tikras žmogus, vertas būti tuo, kuo yra;
„ Ačiū už nauja laidą  „Radijo karieta“ Tai nuostabi karieta ir tikėsime, kad – laiminga. Šiuo neramiu laiku, kada  tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems - taip reikalinga  sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą  priimtumėte pavėžėti - tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geranoriškus mūsų  kultūros, švietimo, istorijos žmones ir paprastą kaimietį“
  Jautėme, žinojome, kad laiške parašyta daugiau, bet patys parskaityti negalėjome, o Virgilijus Mačiulis: 
  - Tai ką, ponai, - „paukštis – į dangų // žodis  - į širdį?“
  - Bet tai Justinas Marcinkevičius,- pasakė Tomas Vaisieta.
  - Ir aš su  juo,- smagus buvo vyriausias Lietuvos radijo šefas  Virgilijus Mičiulis. Ir prisiminęs laiško autorius, pridūrė: - O su manimi Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos...

Balandis 2010
  teka 06:27
leidžiasi 20:14
ilgumas 13.47

  Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena

    Šiandien 2°C / 14°C, nepastoviai debesuota
      Rytoj 4°C / 16°C, mažai debesuota

    12
    PIRMADIENIS
Julijus Zenonas Galmantas Jūratė Damijonas Julius

Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena

Kas verkia prašydamas, tas verks ir atiduodamas
*******************************************
Taip jau neretai pasitaiko, kad atversdamas - užversdamas senų užrašų lapus, nesunkiai suprantu, kad daugiau prie jų nesugrįšiu. Atsisveikinu su jais tyliai, nešlapindamas akių, tačiau dalį jų perrašau - atrodo, kad kartodamas kitų žmonių kadaise sakytus ar rašytus žodžius, iškerpu su jais laiko lopus su aplinkos peizažais. Pataisinėju, pakoreguoju, padarau, kaip man atrodo geriau ir, paėmęs vadžias, trukteliu jomis, paragindamas žirgą, ir karieta, žiūriu, važiuoja toliau. Ir va jau išgirstu, kaip Albina Šiupienienė:

- Radijo karieta!
Malonus ausiai skambesys,
Netikėtas akiai žavesys...
Žiūriu iš arčiau: TAIP, karieta
Menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės, pasaukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes  nebe tie – svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs - ieškojau Lietuvos, Lietuvos nebradau...

Man jau nesunku prie šitų eilučių sėdėti ilgas valandas, atsimenant, kaip tada ir matant, kaip  dabar. Gerai jaučiu tos žiemos dieną - pirmoji kelionė karieta, todėl ne šalta. Čia pat Tomas Vaisieta, Vidinis. Džiugu, kad ištesėjau pažadą, duotą Amerikos lietuvei Julijai Sinkis – ji irgi pirmos kelionės karietoje, bet  truputį nustebusi ir mažiau judri. Gyvsidabriu jau nepavadinčiau. Smagu, kad čia ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors taip neturėtų būti, kadangi parašyta: „1933 metais emigravo į Lenkiją, mirė Krokuvoje 1944m.“
- Vidini, - noriu pasitarti,- gal paklauskim, ar ne lengviau žmogui mirti karo metais, kai žudoma šimtais, tūkstančiais, milijonais. Parako  dūmai graužia akis, o skrandį - badas. Kaip manai, a?
- O iš kur jam žinoti, kaip mirštama ne karo metu? - atsiliepė Vidinis ir žiojosi kitiems žodžiams ištarti, bet tuo pat metu pasigirdo jo: “Tfu! tfu! tegu mus Viešpats  Dievas nuo tokio žmogaus saugo.“
- Apie ką  jis?  Apie mane? Argi ką blogo pasakiau?- susirūpino Vidinis.
-Tai aš tave šitokiai šnektai išprovokavau,- buvau įsitikinęs, bet, tiesą pasakius, nesistebėjau, nes ir pats girdėjęs, ir kitiems jau sakęs, kad Juozapui Albinui, kai jis išeina prakalbai pasakyti, kažkas labai rūpi, bet KAS rūpi? –  jį girdinčio žmogaus mintis negali sugauti. Paspėliojau, kad galbūt tuo  “tfu!, tfu“ J. A. Herbačiauskas pranašauja karietai ne kokią kelionę, jos baigtį, bet į paramą atėjo Tomas Vaisieta, taręs, kad šitaip Juozapas Albinas rodo į save, ieškantį Tautos Širdies . 
- „Taip visi mane dergia, nors žino, kad aš trokštu to, ko jie trokšti bijosi“, - pacitavo Tomas ir jau nuo savęs: - Geriau nusiteikti niauriau. Jeigu būtų geriau, tuomet – valio! Bet gal tos Tautos Širdies net nėra?
- Gal? Ne tas žodis „ gal“. Tačiau džiaugiuosi, kad esi šalia. Juk dėl tokių kaip tu žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti. Bet va karietoje, šalia vežėjo... Nors botagą duok. Iš pašalės atrodytų kaip vežėjas.
- Nepyk žmogau už atvirumą. Nemažai tų scenų Lietuvoje jau sugriauta. O į tavo karietą atėjau ne kaip "kiekvienas iš pašalės". Išgirsk, ką kalbą Irena Sėliukaitė.
Tai puiki moteris. Negalėčiau sakyti, kad ją gerai pažinojau. Kaip ir kiekvienos moters, jos irgi neįmanoma gerai pažinti, bet man ji būdavo gražiausia, mieliausia, gal net nuoširdžiausia, kuomet kokiu nors būdu liesdavosi prie tautos paveldo dalykų. Ir- ak!-  kaip apsidžiaugė širdis sužinojus, kad  karietą į jos pirmą kelionę palydi ir ji, sėlių genties žmogus Irena Sėliukaitė. Renku žodžius, kaip tada, taip dabar ir žinau, kad jų nereikia užmiršti. Per tiek metų, beje, neužmiršau kalbėti ir savo žodžių: Ačiū, Irena, ir dėkui, Albina.

- Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...
  Tuomet Irenos ieškodavo Trakų gatvėje, kraštotyros įstaigoje, kur ji, kaip sakiau, man būdavo gražiausia.Šį kartą buvau priverstas suabejoti, kad gal dabar ji net gražesnė.. .
Bet atsiprašau - ką tai reiškia DABAR? Atrodytų, klausimas kvailas, bet gal tik todėl, kad apie tai niekuomet nepagalvojau. Juk jis atsiminimuose atneštas iš tos vietos, kur dabar išaugęs TADA, bet šitaip išlaikytas neprarado skonio. Beje, ar ne aš pats esu kalbėjęs, kad nutolę dalykai netgi atrodo gražiau, patraukliau, jie net tikresni? 
  Pasiimu atsiminimuose paliktą Jono iš Griškabūdžio seną armoniką, atsargiai patempiu kartą, kitą – ogi groja. Ilgesingai, gal kiek liūdnai, bet man to šiandien reikia. Prisiglaudžiu prie krūtinės ir:

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy,
Būna taip, jog nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudužta graži.

Būna taip, kad atėjus bažnyčion,
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežino likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta.

Bet, vežėjau, tikėki tikėki
Ta gražia, ta dora išmintim -
Ietis - Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis - širdžiai prakalbint širdim.

Teka teka upeliai, o kelias
Ak, koks kelias gražus kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,
Gieda pilkas laukų vieversys...

Stabdau įprastą dienotvarkę.
Kaip bus - te bus,
Bet kalendorius man nepavaldus.
Iki susitikimų bet kada,
Nes konkrečiau pasakyti beveik neįmanoma.
Kas dabar gali bepasakyti?
Geriausias ir tiksliausias žodelis - IKI.

Balandis 2010
  teka 06:30
leidžiasi 20:12
ilgumas 13.42

  Delčia
27 mėnulio diena

        Šiandien 2°C / 15°C, nepastoviai debesuota

      11
      SEKMADIENIS
      Stanislovas Vykintas Daugailė Leonas

        Atvelykis

Už teisybę nakvynės negausi     
********     
Dar vis neužmirštama paklausti, kas ji, ta moteris, kuri pirmoji keliavo Radijo karieta. Įpratau sakyti, kad tikrai ne Valentina Tereškova, o karieta – ne kosminis laivas. Nieko įdomaus. Tačiau kaip gražus prisiminimas karietos pirmoji neretai užklystą į atmintį ir man smagu pažibinti lūpose šypseną. O susitikome mudu dar prieš kelionę. Keliones užrašuose ne kartą skaičiau:
    “Sutikau Amerikos lietuvę Juliją Sinkis. Šviečia kaip žvaigždutė,  gyva kaip gyvsidabris. Net nepasisveikino, o jau ėmė už rankos ir klausia, ar ji neklysta manydama, kad esu karietos vežėjas?“
Praėjus per šešiolika metų, turbūt turiu teisę manyti, kad neretai atitolę dalykai atrodo gražesni, patrauklesni. Ir Julija Sinkis, žinoma,  taip pat. Atsimenu, kad jos klausimas buvo netikėtas, nes tuomet dar niekas manęs nevadino vežėju ar vėžiku, o Radijo karieta su botagu ir jos žirgu Ygaga  lūkuriavo, kada kelionę palaimins Lietuvos radijo direkcija su tuometiniu vadovu V. Mičiuliu. 
- O, koks netikėtas klausimas! Ar esu karietos vežėjas?
Išgirdusi tai, Julija nusišvietė kaip debesėliui nuslinkus saulutė.
- Pone, atsiprašau, kad suabejojau. Dabar jau tikrai žinau, kad esate vežėjas. Kaip gražu!
Buvo džiugu išgirsti ir jausti, kad tokia malonė prisiglaudė prie sielos.
Vėliau apie tai rašiau:
„Kodėl? Už ką tokia malonė?
Šie klausimai man pasirodė nelengvi, kad sugebėčiau bent patenkinamai į juos atsakyti. Tačiau manau, kad ponią Sinkis iš Amerikos labai pradžiugino tai, kad šioje šalyje pagaliau surado žmogų, kuris yra vertas to, ko vertas. Juk daug vežėjų išdavė savo amatą ir tapo...  Et, geriau patylėti, kuo jie tapo. Ir štai vežėjas... Tikras. Vadinasi, vienas kitas dar užsiliko...“.

Viešnios iš Amerikos nuotaika persimetė ir mano esybėje. Taigi dar neįsėdęs į karietą, dar nelaikęs rankose jos vadžių, o pastabi akis atrando žmogų vertą savęs. Manęs nepaliko ir nepalieka džiugus suvokimas, kad tik sąžiningai prisipažįstantys savo tokią paskirtį žmonės yra tie tikrieji patriotai, kuriems Dievo ir likimo skirta žinoti, kad tu, Lietuva - tėvyne, jiems esi vienintelė tiek dabar, po „dainuojančios revoliucijos“, tiek ir anksčiau- prieš dainuojančią  revoliuciją. Jų nebaimina aukštuomenės ir inteligentijos skaudi panieka – esą, vežikas, vežėjas... Ko iš tokių norėti ar laukti ateityje?
Kai mirksėdamas akimis Julijai Sinkis sakiau, kad dar „Radijo karietos“‘ nėra, tai atrodė, kad amerikonė nė nemano tuo patikėti. Paprašė, kad nuvažiuočiau pasižvalgyti po Viduklę. Gavusi garbės žodį, kad būtinai nuvažiuosiu, tarė:
- Pone, neabejokite, Radijo karieta jau yra. Jau yra...
- O, kad tavo žodelius dzievulis nuneštų į Virgilijaus Mičiulio ausis,- suspirgėjau.
- Į kieno ausis? Kas jis, ponas Virgilijus?
-Tai jau ne taip svarbu. Man smagu, kad geriau žinote mane, negu radijo direktorių Virgilijų Mičiulį, - buvau linksmas kaip reta, o Julijai pažadėjau, kad ji būsianti pirmoji Radijo karietos keleivė.
- Tai didelė garbė man... Manau, Amerikos lietuviams taip pat.
- Jūs gi pirmoji pavadinote mane vežiku, vežėju. Todėl atsiminkite ir mano pažadą.
Supratau, kad šitaip elgtis vaikiška, neprotina, nes ne tik erelis danguje, bet ir sauja be žvirblio. Tačiau geros nuotaikos įniršis neapleido. Smagu buvo tikėti ir žadėti negalvojant, kokie tušti pažadai išdalijami viešniai. Pagaliau atrodo, kad net ir Julija Sinkis suabejojo jais.
- Ne, ne. Aš tik truputį. Įlipusiu, pasižiūrėsiu ir užteks. - O suklususi, pasikapsčiusi rankinėje ir dovanodama šratinuką: - Parašysi, kai aplankysi Viduklę.

Išsiskyrus nubedžiau akis žemėn - na, ir  kvailys! Seniai tokį buvau matęs, Ir ką daryti? Julija, ar žinai, ką daryti?  Ne, Julija, tu nežinai, o aš štai...
- Kas atsitiko?- net pašoko nuo kėdės direktorius.
- Man jau laikas važiuoti. Jau pusė Vilniaus mane šaukia vežiku. Ar suprantate, ką tai reiškia. Pažadėjau, kad tuojau išvažiuoju - ir prapulkite sau. Aš taip padarysiu. Atiduokite man raštą ir manykime, kad Jūs jo, o jis Jūsų nematė. – Ištiesiau atkištą delną ir sustingau. -  Raštą gražinkite, direktoriau...
- Raštą?
- Tą, dėl naujos laidos „Radijo karieta“ Ir labai atsiprašau, kad tiek daug pripaisčiau.
Direktoriaus du stalai užkrauti gausiais popieriais ir lengvai suvokiu, kad manasis kažkur jau nuskendęs. Skaitė ar ne, bet surasti jį ne taip paprasta, tačiau dabar ir Virgilijus supranta, ko iš jo reikalauju. 
- O, nesielvartauki dėl to. Aš dar neskaičiau. Gal ir nereikės.
Dabar tai nelabai svarbu, bet jame ir apie nuotikius  rašiau
- Tikrai? Na, va kaip puiku.

Beje, tai tiesa. Raštas vos tesutilpo dviejuose mašinraščiuose. Vaizduodamasis, kaip turėtų atrodyti naujoji radijo laida, rašiau
„Tai nuotykinė laida, kai karietos kelionėse nestokojama būtų – nebūtų dalykų - ar tai pavogiamas arklys, ar karieta nukrenta nuo tilto tiltelio. Tokios situacijos teikia galimybę pereiti prie bent kokios temos ir vienaip ar kitaip jas aptarti, sukurti nuotaiką - kartais liūdną, graudžią, kartais linksmą, komišką ar dar kokią. Čia radijo  žurnalistas arba karietos vežėjas turėtų pasireikšti kaip kūrybingas žmogus, kaip, sakyčiau- scenarijų autorius."

- Maniau, kad jums protinga suvokti ir vaidybinę „Radijo karietos" pusę.
- Taip, taipo, bet kažin, kaip ją  suvoks programų direktorė Kazimiera Mazgelienė. Ė, nemanau, kad ji be rašto suvoks...
- Yra dar trečioji dolerio pusė...
- Nagi, ponas vežėjau, baikim juokauti. Dink iš kabineto ir važiuok!  Kuo toliau važiuok! - Ir atsidusęs:- O maniau, kad beraščių laikai praėjo. Esi tikras vežėjas...