Nemoku rašyti taip, kaip atrodo reikėtų. Gyvenime, regisi, yra dalykų, kurių net artimiausiam dienoraščiui neprotinga patikėti. Tačiau ar toks perdėtas atsargumas nepakenkia savasčiai atspindėti.
Vakar parašiau: 

2010-11-12 09:51
1. Labiau plikas...
    "Kai sugedus kompiuteriui išnyko tekastai, atsiminiau, kad viršiausiai manyje sėdi žilagalvis kvailys. Juk štai dienoraštis. Ačiū Dievui, kad yra toks. Bet kodėl  jį naudoju kažkokioms sapalionėms užrašyti, o bent kiek protingesnius dalykus kišu gan nepatikimoje vietoje. Ir štai šiandien sakau:
    - Eik velniop, žilagalvi kvaily! Dink taip, kad nematyčiau ir neužstotum savimi šio dienoraščio.
    Ir taip - sveikinu save nugalėjus kvailį. Bet ar neatsiras jo vietoje kitas, labiau plikas, negu žilas?"

Pirmoji atsiliepė iš Kartenos Dalija Kiliesienė:
Atsiras, Pranai, būtinai atsiras. Gera vieta tuščia nebūna. Ta kova su kvailiu nebaigiama    Su Dalija, kad ir pabųdami susiraukę, o sutariame. Pyksti ir gerbi. O velnias, ar taip gali būti? Tačiau taip yra. Ir asmeniškai mano pagarba šiam žmogui yra labai reikšminga.
Vėl iš vakar dienos jos pašto man:
    "Pranai, ar mano knygelės negavai, ar tik nepadėkojai?"
    Negalėjau nejausti, kad Dalijos knygelė atspausdinta, kad ji jau jos ir jos artimiausių draugų rankose. Lig šiandien gerai  atsimenu tą jos džiaugsmą, kuomet  greitai prieš savo gimtadienį rašė:
Dalija: ( 2010-10-20)
    "Pranuli mielas,
    Vėlai šį vakarą seniūnė parveš mano knygeles, namai kvepės spaustuvės dažais.
    Kaip jaučiuosi?
    Žila jaunoji poetė, išleidusi pirmąją knygą.
    Iki ašarų sujaudino žinia, kad mano kaimas suriko virš dviejų tūkstančių litų, mergaitėm (jos dukros- pr.) prisidėti nereikės. O sako - krizė. Meilei krizių nebūna.
Pristatymas penktadienį vakare - bijau ir laukiu. Pasiilgau žmonių.
Šiandien atvažiuoja rajoninio laikraščio korespondentė - renginys iš parapijos lygio pereina į rajoninio masto.
Su malonumu žaidžiu gyvenimą."
    Džiaugiuos, kad kai  kuriuos dalykus net iš sugedęs kompiuteris išlaikė. Dabar juos ryžtingai perkeldinėju į internetą, bet ne mechaniškai, o bandydamas prisilieti prie žmogaus taip, kaip mano  supratimu jis atrodo. 
    Kai vienąsyk pavadinau jaunąją poetę Daliuku, ji kone ašaromis atsikvėpė parašydama, kad labai seniai tokiu jai meiliu žodžiu kažkas vadino.
    Šiandieną Dalija Kiliesienė, jau perskaičiusi mano laišką, skubiai parašė:
Dalija (2010-11-13 12:07:42)
Išvažiuoju į knygelės pristatymą į netolimą kaimą.
Artimesnėms bibliotekoms irgi daviau.
Dar kiek pajėgsiu važinėsiu į pristatymus.
Sėkmės Tau, pavydžiu.
    „Man?  Pavydi. O viešpatie!- pagalvojau ir nelinksmai savyje šyptelėjau: - Gal  dar net nežinai, mieloji, koks nesu niekšas. Na, žinoma, nežinai, ką Gmitė parašiusi. Bet ar suprasi, kada ji Gmitė, kada – ne. Va tokia, po minutėlės jau ne, jau Gmitė su Antonu, po kitos valandėlės Eik tu sau. Argi suprasi žmogų, kuris net tokiais  būdais stengiasi pabėgti nuo savęs.  Bet man ji tik  Gmitė, tai yra  netikro vardo būtybė ir gal Dzievilis duos, kuomet  savo vardu  taip nerašys net ir man, menkystai.
GMITĖ: 
Ko tau iš manęs reikia niekingas, žmogau? Ar aš tave judinu? Baksnoju? Įžeidinėju? Kitaip neleidžiu vešėt tavo murglinam egocentrizmui užslėptam po senolio kauke?
Palik mane ramybėj“.
Atsakiau:
Pranas:
„Tiek prikakojus, angelėli, kad ne taip greitai išsivėdins“...
    Suprantu, kad toks mano pasakymas bjauriai atrodo tiems, kas nežino, kodėl taip pasakyta. Man irgi šiandien atrodo, kad taip nereikėję. Bet neskubėkime. Bandysiu paaiškinti, kodėl taip. Bet  truputį vėliau, kadangi man reikia pasiieškoti ir surasti kai kuriuos tekstus. Tačiau dabar noriu pasidžiaugti žmogumi su kuriuo - net nežinau - ar anksčiau buvome persimetę vienu kitu žodeliu. Kalbu čia apie Okok, siūlanti parduoti talentą, bet ne sielą
Okok - man:
Štai taip, p. Pranai, su jumis kalbasi adminė, kuri man dievagosi nenusižengianti etikai ir t.t. ir pan.
Okok - Gmitei:
mergaite-gmite-admine, ką tik paskaičiau tavo žinutę p. Pranui. gal pasakysi, kad ir ten nenusižengi bendravimo etikos normoms? ar bent rufkio tada atsiprašei?
Gmitė:
prieš paspausdama išsaugojimo mygtuką patikrinau, ar neparašiau nei vieno necenzūrinio, lyg ir ne.
      Bet gal iki kito karto, nenurodant datos, nes visgi žmogus niekuomet netikras, kad ta data gali būti jo sulaukta.

Girdite?
Gmitė jau su Antonu
Atrodo, kad Žilis tikrai dabar parašys savo pažadėtą esė.

    Kai sugedus kompiuteriui išnyko tekastai, atsiminiau, kad viršiausiai manyje sėdi žilagalvis kvailys. Juk štai dienoraštis. Ačiū Dievui, kad yra toks. Bet kodėl  jį naudoju kažkokioms sapalionėms užrašyti, o bent kiek protingesnius dalykus kišu gan nepatikimoje vietoje. Ir štai šiandien sakau:
    - Eik velniop, žilagalvi kvaily! Dink taip, kad nematyčiau ir neužstotum savimi šio dienoraščio.
    Ir taip - sveikinu save nugalėjus kvailį. Bet ar neatsiras jo vietoje kitas, labiau plikas, negu žilas?

Įsitikinęs, kad Lietuvos istorikai jos istorijos- kad ir labai to norėdami, neišmokys. Tai visos tautos reikalas – mokyti ir mokytis. Bet kaip tai padaryti?  Suprantama, kad kiekvienas tuo klausimu turime savo nuomonę. Aš renkuosi tą kelią, kad Lietuvos istorijos mokymasis  atrodytų lyg  gintarėlių dėliojimas  ant delno Baltijos pajūryje. Juk ten būna, kai akis apgauna sužvilgusi kažkokia šukelė ar gražus akmenėlis, bet padėjus ant delno tuoj suvokiame, kad tai ne gintarėliai. Šitaip nusiteikęs daryti ir aš - kai tikrieji faktai pamaišomi su išgalvotomis situacijomis ir herojais. Bet tokias puošmenas žmogus tuoj pats atskirs ir sau ant delno paliks tik gintarėlius. Duodie šį darbą padaryti  būtent taip, kad galėčiau jaustis, jog tarp daugybės nykių, klastingų ar tuščių dienų, buvo ir tokių, kai Baltija plukdė į krantą  gintarą, o juos rinko mano širdis ir  dėliojo tau, žmogau, ant delno.
Būkime turtingi, Lietuva.
        Šklėrių raistas

Neieškokite ten, kur manęs nėra.
Išėjau pas  mergas...

Maniau, pasveikinsiu ir aš asmeniškai su jo 30 metų jubiliejumi. Bet  kaip? Matyt, kad tai težino tik adminai. Pilvotukas čia jau nepasirodo nuo 2007-12-26.
Vis tik idomu, kiek mūsų iš tikrųjų čia daugiau- mažiau krutančių? Kam reikalinga melaginga informacija, kad  mūsų - 10601?
Dėl kažkokios  reklamos? Kad kuo daugiau?

Maniau, pasveikinsiu ir aš asmeniškai su jo 30 metų jubiliejumi. Bet  kaip? Matyt, kad tai težino tik adminai. Pilvotukas čia jau nepasirodo nuo 2007-12-26.
Vis tik idomu, kiek mūsų iš tikrųjų čia daugiau- mažiau krutančių? Kam reikalinga melaginga informacija, kad  mūsų - 10601?
Dėl kažkokios  reklamos? Kad kuo daugiau?

O ji, mintis,  lyg seniai pažįstama, bet kažkodėl neapkabinta. Sakykite, rašykai, ar daug yra tokių iš mūsų, kurie nenorime ir atsisakome - nepaisant jokių aplinkybių - būti geriausių savaitės kūrinių autorių sąraše?
Leiskite man šį sąrašą pradėti nuo savęs:
1. Pranas Kalonas

Nežinau, kaip jums atrodo mano RAGINIMAS pasikviesti pas save lietuvių kalbos specialistus. Tai galima būtų padaryti per Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Bent iš ankstesnių laikų neblogai žiniau, kad ji mielai atsilieptų į mūsų kvietimą pasižiūrėti, kaip mes atrodome savo gimtosios kalbos žinojimo prasme. Na, o mums gi irgi būtų ir įdomu, ir naudinga. Nežinau, kiek mes čia išauginsime poetų, bet didesnės blogybės negali būti, kaip nepaisymas savo kalbos. Ir kur?
Ogi poezijoje!
Aš kviečiu paremti tokį mano raginimą arba bent pareikšti nuomones REIKIA - NEREIKIA.
Manau, kad pirmiausia, žinoma, būsiu išgirstas administracijos.
Bent jau labai norėčiau.

Šiąnakt kaip trenkė, tai maniau, kad visą dangų ar sudaužys perkūnija, ar sudegins žaibais...
Taigi gerai ir tylu net dangun nebūna...