manau, galiu pasakyti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriai jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakanka ateiti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydytą į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad tiesai gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti.
- Hm, ar galėjome numanyti, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,-  pamąstė Jotas.
- Dėdė Vidinis buvo – nebuvo, - atsiliepė A ir paklausė: - Matyt, nori pasakyti kad jo konsultacijas mums labai reikalingos? Sakykite, kuris žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
- Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metu prireiks, kol sutversime „Ateik, Pelėda“
- Ir vis dėlto, - neatlyžo A.
- Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B. - Kviesk dėdę Vidinį, tik, žinoma, ne dabar ir čia. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje.  O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
- Ir Vilniuje, beje.
- Ką?
- Sakau, ir Vilniuje jie yra. Žinoma, gatvės pavidalu, ramiau pasakė Jotas ir įtaigiai: - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia taisinėti, redaguoti, o svarbiausia išjausti, kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstume imtis šio darbo. Aš tikrai- ne.
- Aš irgi – ne,- negaišdama atsiliepti A.
- Manote, kad aš kvailesne negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
- Atsimename, kaip ne kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas eilėraštis „Nustebimas“. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir eilėraščio įtaiga pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį B, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės, po posmelio pradėjo kristi į ausis, kažkur – gal sieloje? - leistis giliau:

Ką tu sakai?
Kad pragaras didesnis?
Kad ten smagiau net
negu danguje?
Sakai, ten kunigai
su nuodėmėm nelyg rožančiais vaikštinėja,
ant rankų tėviškai po viešumą
nešiodami savo vaikus.
O ponai ten nežino pinigų.
Smala aplipę, meilei atsidavę,
aplanko suguloves, nebijodami žmonų,
O žmonos irgi laukia sugulovų savo.
Betgi nutilk!
Erezijom žemelės nebeterški,
Tačiau ir aš daug ką,
kaip man sakai, maniau -
Nyku bažnyčioje,
Nykiau dar maldoje.
Tačiau nykiausia žmoguje,
jei toks šventai nenuodėmingas
dar iki šiol kur nors yra.
  („Nustebimas“, 2006–10–17)

- Fu! Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė A. – Jeigu taip, tuomet jo nepažįstu. Panašiau, kad taip sumontavo Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.

peržiūrėti atgal į Naujininkus sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai knygutę „Eilėraščio sėja“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Prisiminė, jog ir  dziedulio klausęs, kodėl jo eilėraščių rinkinėlis paliktas be „Pušelės“? Suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.
- Ir be jos, be „Pušelės“, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.
- Betgi ne kartą kalbėjote, kad šiliniui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.
- Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
- Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausti Jotas. - Tikriausiai net nepamanė, kad ją galėtum išmesti į makulatūrą.
    Jotas mate, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad geriau nueiti, negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų  apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
– Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.
  (Pušelė“ 2007-11-06).   

Jotas  atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.
- Ko, Jotai, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
- „Pušelės“ ieškau.
- Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.
- Va kaip!- ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus.- Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.
- Oi, ne! Oi, ne!- pasipriešino raidė A.- Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“. 
- Atrodo, bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, „visą šitą  šiukšlyną sudėsime į knygą…“ Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knygą? 
- Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai  tai ne tas pats.
- Puiku, kad abu tokie protingi,- įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.
- Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.
- Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie  apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip?-  akimis parodydama į rankraščius,- Lyg sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalingą pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.

kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, ne vietinės reikšmės  klausimą (K-1), atsiradusį per 2010 metų Simajudą. Niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo lyg laukimo laiku, kuris atgaline seka atsuktas atgal ir sutapatintas su Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Jam atrodė, kad ir dziedulis prie sugrąžintų rankraščių tik todėl išlieka abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis,
sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikiat, tačiau kai prireikia, jau nesupranti, ar ten tuščia vieta, ar  sesulė.
Vis dar sunku įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti, kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius, nesuuodė, kad  namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta  knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą viešumui vietą buvo irgi puoselėjamas bent nuo
Simajudo. Artimesnėje prie staliuko lentynoje buvo laikomas ir krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščių rankraščiais.
- Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
- Neskauda?
- Skaudėjo, bet dabar - ne.
- Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio  rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis, ar...
- O ne, ten dulkių nėra. Net pradedu galvoti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti jų žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra juos realizuoti. Ir manau, kad  skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
- Jotai!
- Aš dabar taip pradedu manyti. Dar neseniai. Tik po ano seanso. Ir labai abejoju, kad  dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
- Gerai, - šį kartą  jau Jotui pratarė raidė B ir paraginusi, ir palaukusi, kol susės prie  staliuko, padėjo ant jo lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad tai būsimos  knygelės viršelių antspaudas.  Ant  rudo lapelio šviesiomis raidėmis eilėraščio fragmentas:

„Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl  tuo metu
negaliu nemylėti –
net ir priešai palieka mane“. 

O po juo parašas: Pr. Karlonas
- Iš kur tai? – raidė A.
- Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime „Eilėraščio sėją“. Matote? O kaip atrodo tas sėjikas Pr. Karlonas, reikia žiūrėti čia, - kaip jai  atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio  antspaudo pusę. 
- Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A.
- Skaityk, kas šalia jos pavardės skliausteliuose  parašyta.
- Neakla. "Pranas Karlonas ( Pelėda)".
- Džiaugeisi, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio – Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
- Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios negaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus – vieną pusę Vidiniui, kitą – dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti ar klausinėti, paėmė lapą su eilėraščiu „Ateik, Pelėda“

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
      („Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

- Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu! Suprask, kad esi Saliamonas.
- Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
- Tai antra dziedulio knyga...
- Būtų antra. Bet ar tik jo?
- Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
- Mes?
- Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.

Vidinis vis, it užsimiršęs, padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:

„Laukimo metas, laukimo metas...
Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti...“

Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo paniūniavimų buvau pripratęs – tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi  atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas siųsdavau Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
- Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį,- išgirdau Šventąją
- Kokios „mano kalbos“? -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka, - negi tai kalbos? Vienas Kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas Kažkas atriša liežuvį ir ... anot  Vidinio, žiū, ateina, taęiau bėda, kad  visuomet ne tas, ko reikia.
- Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti.
- Ką? – žioptelėjau, -  Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
- Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
- Dieve sergėk tave nuo ligos!. O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug  sykių peršokai per save kaip  segtuvą –knygą ir  štai kuo  esi! Reikia stebėti, bet gal nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
- Ačiū, Dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
- Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano kalbų greitaraštis tik pašaipą gali kelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia sergėtis.   
- Kai reikės atsiminti, ką kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas  supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt jau serga.
- O aš daug prikalbėjau? - kažkodėl parūpo.
- Tiek, kiek kalbėjęs, - nerimtai pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: -  Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
- Braškėti?
- Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
- Tau apie ką čia dar?
Ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką  Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir. regis, varnui Goliui. Mačiau, kaip ant ištiesto Šventosios delno neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti giliau, negui leidžia žemė, poteriavau eilėraštį. Sakau „poteriavau“, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau – žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų – tėviškė.
Be vyturio – dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas –
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.
(„Šilas“ 2008-01-26)

- Vidini!- pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka ir AŠ lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Įgaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimus horizontus užstoja miškai, tačiau dar vis matyti kaimynų Kibirkščio ir Markišiaus  vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
- Vidini! - dar kartą  šaukiu šnabždėsiu.
Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių, žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
- Sakai: „Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas“. Ar manai, kad tai bloga.
- Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
- Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi  kaip M. K. Čiurlionio Simfoninėje poemoje „Miške“. Tik  įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk...  Ak, koks puikus tas miško gyvenimas,- žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi:- Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs surasi,  tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone.
Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpas. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris  ant  delno su lazda ir ką tik papoteriavęs  eilėraščiu:
- Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
Panorama  ant Šventosios delno pradėjo blėsti - greitai, kaip saulės užtemimas, o pati Šventoji:
-  Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
- Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
- Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje  nestovi. Tai gyvasties  vystimosi procesas, ar – ne?
- Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai  kalbėjome...

kaip tarė, taip padarė. Pargabenti atgal į Naujininkus eilėraščių tekstai pasiliko jos globoje. Neatrodė, kad man  ar - kaip supratau -  Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, tvarkyti savyje ir saugoti tekstus, nenurodant laiko terminų.
- Neužmirškite, kad atėjau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol jokių dėl to priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie kažkur kitoje knygoje  surašyti, bet net  ne dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
- Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems  labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslaptis, o kalbėti apie ją dabar būtų labai  neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos raidė B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime  atgal. Garbės  žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
- Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma  manęs lauk, esą, susiprask, nereikalinga, apsieisime be tavęs.
Šios derybos vyko su pertraukomis, bet vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes ir krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji – ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, o tai reiškė, kad daugiau- mažiau savigraužos dėl tokio reikalo užsiliko.
- Maniau, kad tie mano gimdymai tėra visiems gerai suvokiamas  humoras ir tik. Reikalingas dėl savo pačių sveikatas,- lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji.
- Betgi taip ir yra,  Šventoji,- kartą atsiliepiau, tačiau ji dėjosi manęs  neišgirdusi. Aš irgi nelabai norėjau pradėti tokį pašnekesį, nes visuomet būdavo miela paimat iš jos jau užmirštus raštus, jaustis taip, jog ji būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda. Tarpusavio apyvartoje atsirado sakymai, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios „pagimdytų“ buvo visi eilėraščiai, vėliau sužerti į poezijos knygelę, „Eilėraščio sėja“ ir visi tie, kurie nepatekę ten, atrodė, kaip broku pažymėtos atliekos, Astos ir Dainos sukrautos į netikėtai reikšmingu tapusi krepšį. Nedaug iš krepšyje buvusių  eilėraščių tegaliu atsiminti, bet vieną atsimenu iki šiol, tik priežastis to kita ir, manyčiau, verta, kad neužmirčiau, todėl gal nebus nekuklu užrašyti ir jo tekstą:

Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Dar –bi –nin – kai

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pa – si – li - ko.

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys
Ta – šy - ti  žy - di. 
 
Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak, kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug ne – su – til - po.
    (Nedaug sutilpo“2008-01-16)

Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis,  Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole  buvo skobiamas šventasis.  Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: “tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota“.
Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu  eilėraštis. Net kažkodėl labai tikiu, kad  Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti  ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net  nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus  Antanas ir tik vėliau šventasis, išskobtas jo ąžuole.

iš sodo parvažiuodavome neretai, bet ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką nors pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl keliaudavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu – daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, jau sudejavo:
- O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
- Kalėjimas dar neblogiausia vieta pasaulyje, - prišoka raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir Joto samprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti suvokiant, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip manydamas neužmiršo vertinti ir mudviejų su Vidiniu santykių, tarpusavio gyvenimo ko, žinom, nelabai paisė raidė B.  Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į būtą ir sukrauti kur pakliuvo. Stengtasi greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis  tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
- Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- pats, pats, pats! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską pats, pats, - pasakė Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau – atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo asmenyje nėra ką veikti.   
- Kai toks tokiam ateina į pagalba, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, bažnyčią galima uždaryti. Ar ne, Šventoji? - kalbėjęs Vidiniui, susiieškojau akimis Šventąją. Jaučiu, džiaugiesi atsikračiusi daug šlamšto.
- Apie ką, dzieduli, kalbi? 
-  Ne, nereikės jai to šlamšto. Ir gal vienąsyk pagaliau poezija bus suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kito perskaityta.
Sužiurau į visuomet nenurimstančią raidę, bet jausdamas, kad šįkart  jos nerimas kitos – gerokai persūdytas ar perdaug pipirų įberta.
- Kaip tai suprasti? – paklausiau, bet netrukus suvokęs iškalbėtų žodžių esmę net nudžiugau: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija pirmiausi yra sau. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji pasilieka pasislėpus šešėlyje.
- Aš taip pasakiau?- nustebo B.
- O kas?
- Gal ir aš, tik  kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, – pasakė B ir ryžtingai, nusprendusi nepaisyti jokių kliūčių ir draudimų, priėjo prie lango ir, kilstelėjuosi užuolaidos apačią: - Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
- Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg  miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
- Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia, - supratau.
- Abi. Ir Daina.
- Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta.
Praskleista užuolaida pradengė parneštą kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas  sieloje pakrebždėjo ir neketindamas  kažką daryti ar keisti nuotaiką,  atsiminiau ir deklamavau: 

Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugt gimtinėj...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
( „Gervių laiškai“, 2008-01-28)

- O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
- Nereikia, mes tai prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl painiojosi  raidė B kalboje ir buto darbymetyje .

jau nemažai metų, tėvuk. Spėju, kad apie septynios dešimtys,
- kalbėjo vairuotojas, retsykiais atitraukdamas akis nuo kelio ir  pažvelgdamas į mane. Sėdėjome automobilio kabinoje, įterpę Leokadiją tarpu savęs. Šunelis Kandžius tupėjo man ant kelių ir, iškėlęs ausis antenomis, nekrutėdama stebėjo nervingai judančią  automagistralę.
- Gerai spėji. Ačiū, kad padėjai sutampyti šiuos Simajudo kraustulius. Pats nežinau, kodėl taip juos vadinu.
- Kelintą kartą girdžiu, bet... na, nežinau. Norėjau anksčiau paklausti, kas jis, Simajudas, su kuo valgomas, bet pagalvojau, kad dar laiko yra ir patys pasakysite.
- Pasakysiu, bet įdomu, kad, ragis, nedaug kas ką gali apie jį pasakyti. Kažkaip užėjo noras žvilgterėti į didžiausią lietinių kalbos žodyną. O kad didelis, tai net labai. Regis, apie dvidešimt tomų. Tačiau irgi Simajudo nežino. O pasakyk tokią žinią Marcinkonių krašto žmogui, tai kitas net aiktelės- kaipgi tai! Juk ir Marcinkonių bažnyčia pavadinta Šventųjų apaštalų Simono ir Judo vardais. Kasmet ten šventė. Nors nesakyk jiems, kad tokius kraustulius čia taip sunkiai nešioju. Paguodos nesulauksi. Esą, tokiam bedieviui taip ir reikia. Esą, ir bažnyčios prisakyta, kad šventes reikia švęsti.
  - Galbūt, bet šiandien, regis, niekur varpai neskamba. Manau, Marcinkonyse taip pat. O Judas... Kaip jis į šventuosius patekęs?
- Čia ne tas Judas, ne Iskarijotas, o Judas Tadas. Nei Kristus, nei krikščioniškasis tikėjimas juo nesiskundė. Būtent šiandien Simono ir jo vardadieniai.  Ir Marcinkonių bažnyčia- tuo net neabejoju – pilna poterių. Manau, kad šiandien ir varnas Golius persižegnojo...
- Seniai mačiau. Net pasiilgau. Irgi jau metuose, - atsiliepė Leokadija. Neduok dieve tam kraštui pasilikti be jo. Jis daugiau ten reikalingas negu Simajudas.
- O biesas! Kiek daug ko nežinau- Judas, bet ne tas, Simajudas, Varnas Golius...
- Aš irgi, deja. Taip atsitiko, kad tik neseniai sužinojau, jog parapijos kaimai turėjo savo vėliavas. Beje, sužinojau per Simajudą Marcinkonyse. Bet gal kitur jis kitaip atrodo? O kaip atrodžiusi Šklėrių vėliava- lig šiol nežinau. Ir turbūt jau neteks.
- Betgi Šklėriai priklauso Kabelių parapijai.,- pasakė Leokadija ir ko neabejingai:- O tas tavo Simajudas, tai miręs dalykas. Netoli  nuo Marcinkonių iki Merkinės, o negirdėjau, kad kas jį ten minėtų.
- Kad tu nežinai, tai nereiškia kad ir kiti nežino, - nepritariau žmonai. O tokie dalykai yra savyje infiltravę stiprų prisikėlimo geną. Tai faktas. O! kad toks genas žmogui, bet, deja...
Vairuotojas vėl, tik šįkart atidžiau permetė akimis mano veidą. Šyptelėjau, o paskui kažkodėl padeklamavau:

Likimais praeinu,
Kartodamas kitus ir – ne.
Apaugau metais, bet nežydi,
Tiktai giliai sukritę širdyje,
Žarijomis rusena ir susmilksta.
Dar degina krūtinę jų ugnis,
Neleisdama sušalti lyrai.
Dar vis kaip į eilėraštį
Pats į save einu,
Bet tuščia ten
Ne taip kaip neseniai tikėta,
Kaip džiaugtasi,
Jeigu kada
Savy išgirsdavau poetą.

Likimais praeinu...
Žinau, kitiems daina
Tiktai tuomet,
Kai įkelta į gerklę,
Many dažniau dainuoja tyluma.
Netrukdo jai varpai bažnyčių,
Net pykčių prasiveržusių lava.
Pavaikštau mintimis,
Apsikabinęs lyrą,
Ir vietoj ašaros 
Vėl vyturėliais gieda atmintis.     
Tik vis ramiau...
Gal kad žiema
Į Šiaurę slenkanti
Ar Antarktidą?
(„Gal kad žiema“, 2008-01-25)

  Nelinksma. Gal todėl, kad teisybės nemažai. Ji dažniausia nebūna žavi. O jūs – ką: gal artistas? Jau antrą girdžiu. Ten, sode, kai  žmonai deklamavote ir dabar.
- Tai kad nežinau. Tik nemanykite, kad vengiu atsaklymo. Tai irgi tiesa, kaip Simajudo atlaidai Marcinkonyse. Juose gi ne tik bažnyčia, mišios, poteriai, ėjimas aplink bažnyčią su vėliavomis. Simajudas tai ir turgaus diena. Ir dar ne bet kokio, o och - cho - cho!  Bet tai, žinoma, dažniau būti dalykai. Būti. Bet bala jų nematė, atrodo, kad  jau Naujininkai. Greitai atvažiavom.
- Kaip per Simajudą, - nusišvietė vairuotojas.- Gerai, kai tautos istorijoje yra įdomių dalykų, bet kai jie išnykę iš atminties, tai nei šviečia, nei šildo. Visą laiką norėjau būti istoriku. Net ir dabar, tačiau va Simajudo kraustulius tenka vežioti. Ne kad noriu, o kad reikia.
*************

bet ar pasiginčydamos, ar meilų žodį tardamos, netgi to pačios nepastebėdamos, abi redaktorės – kalbos ir techninė – po truputį priartėjo prie durų. Atrodė, kad paskutiniais žodžiais su jomis persimetanti raidė B, kažkodėl paklaususi::
- Sakykite, redaktorės, ar jums teko girdėti tokią mintį: „Jie gali todėl, kad jie mano, kad gali.“
- Ar taip labai svarbu?
- Techninei redaktorei gal ne taip, bet kalbos redaktorei, manau, kad svarbu.
- Palaukit, palaukit, moteriškės, - netikėtai sukruto švytėti šviesomis Šventoji. Ir klausia: - Ar teisingai, Daina, suvokiu, kad tu esi techninė.
- Taip bent bus užrašyta. O kas atsitiko?
- Regis, atsitiko, Daina. Dar pati nežinau, bet man labai smalsu. Ne ką žinau, apie techninės redaktorės profesija, bet suprantu, kad jeigu prireiktų, galėsi man padėti.
- Visuomet. Ir labai  mielai, bet neįsivaizduoju kaip, kokiu būdu galėčiau padėti.
- Dar palaukim, Daina, dar ir aš  nesuprantu. Gerai? O kol kas ačiū už pažadą. Abiems būtų geriau, kad nereikėtų tavo paslaugų, bet... Viešpaties keliai nežinomi.
- O Goliaus keliai? Ar jie žinomi? Jūs, berods, čia nemažai triukšmavote, - nepastebėtas atsirado  kompanijoje varnas Golius. Papliauškė sparnais it delnais ir paskubėjo prie Šventosios: - Negi ir tu?
- Ne, ne. Tikrai, Goliau, ne. Stengiuosi gyventi ramybėje. Bet, žinoma, ne mirties ramybėje.
- Toks čia visų mūsų triukšmas, -  atsiliepė Asta. Jau sakiau, kai publikoje raidė B, bažnyčios joje  nelauk ir poterių nepapoteriausi. Va, vėl parūpo žinoti, ar redaktorės žino, ką kažkada Vergilijus sakęs. Regis, geriau ir protingiau būtų suvokti: nepasitikėki tuo, kas švaistosi pagyrimais. Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, ar paukštis, ar raidė.
- Puiku, Asta! - pagyrė B, - tavęs literatūroje, deja, neperšoksiu, bet Vergilijų pacitavau ne šiaip sau.- Ir Varnui Goliui:- Kaip čia taip atsitiko, kad tavęs net Šventoji neišgirdo. Neįtikėtina! Visuomet už didžiausių varstų  išgirsdavo. Ir tik klausyk- parskrenda! Parskrenda!
- Taip, todėl ir atskridau čia, kad šį kartą ne kaip visada.. Bet tikiuosi, kad nebus blogai.
- Ar gali būti blogai?- sukruto A.- Ką tai reiškia? Ar gali būti blogai? Ne, ne, tikrai taip nebus. Negali būti. O kad  nuotaika gal ne tokia, tai va, matai, Goliau. Kai kam, o taip pat ir man, nelabai patinka, kad šie rankraščiai sugrįžta iš „Petro ofseto“ spaustuvės ir pasieka nepriimti knygos.
- Jeigu atvirai, ponai, man asmeniškai nesvarbu, bus ta knyga ar visai nebus. Kokia ji bebūtų, niekuomet dziedulio mūzoms nebus taip gera, kaip Šventosios globoje. Niekuomet.
- Taip nereikia, Goliau. Tu žinai, kad mums nepavyko kilstelėjus kartelę, peršokti aukščiau.- pasakė Šventoji ir truputį pamirksėjusi, paspinduliavusi: - Tegu tai nebus paslaptis, ponai. Atėjo metas, kai pamaniau, jog galiu atlikti dar vieną žingsnelį tobulėjimo prasme. Dabar yra priežasčių suabejoti, kad gal nereikėjo skubėti., bet patys pasižiūrėkite ir suprasite apie ką taip, atrodytų, nesuprantamai kalbu.
Ir tuomet ir Asta su Daina, ir raidžių trijulė A, B ir Jot, ir Vidinis pirmą kartą pamatė, kaip iš, sakytumei, Šventosios dvasios, iššoko Pranucis, Astos ir Dainos tėvas, kitų, o neretai ir jo dukterų, šaukiamas dzieduliu. Bet iškart patikėti tuo buvo pernelyg įžūlu. Reikėjo mirksėti, trinti akis, galvoti, kad kažkas atsitiko su nervais ir regėjimu. Lig šiol dziedulį, kaip ir kitus pažįstamus- nepažįstamus, Šventosios klausytojai išgirsdavo kaip balso įrašą ir šit  Barbės lėlės dydžio, dziedulis nulipdytas kaip gyvas. Lėlė Barbė ir kalba, ir  išvaizda, ir bendravimo manieromis ogi kaip nuluptas Pranucis. Šįkart  nužingsniavo prie atnešto su rankraščiais krepšio ir ...
- Aš gal jums paskaitysiu truputį apie kosmosą, truputį apie kitką, bet šis eilėraštis man dabar yra gerokai prasmingesnis negu prieš kelias minutes. Beje, tiesiog knieti jį pavadinti „Kas ji?“ - Surado, ko ieškojęs, ir užkėlęs ant nosies blogai besilaikančius akinius: 

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į sielą,
Kad nors mirk!
O Dieve, kas Jinai?
Kaip piešti ją ant popieriaus ar mintyse,
Žvaigždynus imančią į savo būtį?
Galbūt tai nuotrupa,
Atskilusi nuo Visagalio,
Fragmentas Žodžio, kūrusio pasaulį?
O gal iš sielų mūsų Visagalis?
Atėjo.
      Šviečia.        Degina ugnim.
Ir tikisi, kad gal daugiau neklausim,
Kas Ji.

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į sielą,
Kad nors mirk!.
  („Kas ji?“  2007-10-30)

- O, va koks reikalas! Nelabai ir pats suprantu, kodėl taip čia vyksta. Tas dziedulis, kuri imituoju, jis gi dar nesugrįžęs iš sodo, o aš jau esu čia. O ar būsiu, deja, net ir Šventoji negali pasakyti - gali atsitikti, kad greitai nebūsiu. Dėl manęs, tai tiek to, ne taip svarbu būsiu ar ne, bet neduok Dieve, kad nebūtų Šventosios. Pailsėkit, ponai, labai jus prašau – tegu ji truputį pailsi. Tai, ką  regite, ne šiaip sau atsiranda. O aš  irgi grįžtu pabūti ramybėje..
- Tai yra tai, ko nesu mačiusi. Net ir  kinuose – ne. Ir net kažkodėl nenujaučiau, kad taip galėtų būti,- tylai sukuždėjo raidė B, tačiau po tokių žodžių pasirodė, kad ir toks kuždesys pernelyg triukšmingas.
-Būtinai patylėsiu,-pasižadėjo Asta ir  kitiems:-. Girdėjote, ką dziedulis-  Barbė sakė? Ša, ponai, ša...
  - Tai tik burna, tik liežuvis gali tylėti, o ten, dvasioje – ne, neįmanoma. Viešpatie, tu kažkur čia pat ir, regisi, kad sekundė kita ir aš tave pamatysiu, - pakrutino lūpomis dėdė Vidinis. Ir vietoje taško: - Tai bent Simajudas, kad tave kur!

buvo daugiau, tačiau po truputį jie aušo, lyginosi, švietėsi. Ne pirmas sykis taip, nes dvikovose grūdinosi ir senieji Aleksandro Diuma muškietininkai. Daug kas manė, kad B nusiteikusi romaną „Trys muškietininkai“  išmokti mintinai. Nesikratė jo ir Jotas, užtat raidė A neretai juodu pašiepdavusi, esą, ar reikia stengtis, jeigu akivaizdu, jog  autoriaus ir varde, ir pavardėje, ir jo romano pavadinime neįsileista nei J. nei B. Ir, girdi, ačiū dievui, nes tai būtų labai sukliudę Diuma autoritetui ir jo geriausiam kūriniui. Ir dar kartą  „ačiū“, bet šį kartą ne dievui, o jai, raidei A, kad ji,
neretai apsiliedama devintu prakaitu, sugebėjo būti visur ir iškentė beprotiškai sunkų kūrybinį darbą.
- Nesigirk, nesigirk, sesul. Kai musė įkrenta į barščius, ji nesako, kad sriubą virė, - mokėdavo atsiliepti B ir kažką pacituodavo, tačiau citatos jos burnoje iš „Trijų muškietininkų“ visuomet it saldumynas, kurio pačiulpti nesidrovėdavo bet kuriuo dienos metu ir bet kokioje kompanijoje. Tačiau citatai ji ruošdavosi ir iš išorės visuomet tai atrodydavo vienodai - dešinės rankas smailiu pasigremždavo dešinį paausį ir klausydavo, kaip čeža ausies būgnelyje. Visos svetainės esybės ją gerai žinojo ir suvokė, kuo tai pasibaigs eilinį kartą - laukė citatos iš „Trijų muškietininkų“, tačiau, regis, pirmą kartą suklydo. Raidė B vėl atsirado prie redaktorių sugrąžintų rankraščių ir panašiai kaip anąsyk, iš jų šūsnies pasiėmė lapą, permetė akimis raštą ir Šventajai:
- Jeigu  suklysiu, pataisyk mane, gerai?
- Netikiu, kad suklystum. Kas žino, kas nežino, o mudvi žinome, kaip neretai esame paskaitinėję dziedulį.
- Nesu tikra, bet, duok dzievuliau, kad taip, tačiau eilėraštis pasitaikė, kuris man irgi stringa  gerklėje. Tai va:

Nutilo žodžiai...
Lyg ugnim
Būtų paleidę juos.
O žodžių tų,
Kai tyli jie –gailiuos.

Tai kur esi,
O žodi tikras,
Kurį karais,
Nelaisve
Ir badu
Ne kartą priešai baudė?

Baust baudė, bet laimėti neįstengė.
Girdi?  Šaukiu tave,
TĖVYNĘ...

Arba kodėl neišgirstu, kaip plaka
Ir žadina viltis
Jaunystės žodis - MEILĖ?
Kodėl pritilo žodis  - PAREIGA?
Kodėl ausų nedrasko žodis – DUONA?

Galbūt atokvėpis ar šventė manyje,
O gal baisiau?
Kai žodžiai šie prityla Žmoguje
Tai sako, kad iš jo
Nedaug žmogaus belikę
  („ Nedaug žmogaus“  2008-01-15)

- Perskaitė ir neįtikėtinai droviai vėl pažvelgė Šventosios pusėm. Vėl sušvyturiavo, sumirksėjo įvairiaspalvių šviesų žiburėliai. 
- Puiku, - pasakė,- žodis žodin, kaip dziedulio parašyta.
- Kažin, ar tikrai jo vieno? - pusbalsiu suabejojo raidė B, o Daina: 
- Geriau būtumei pacitavusi kažką iš „Trijų muškietininkų. Beje, specialiai rinkais šį eilėraštį?
- Rinkausi? Kištelėjau ranką į tavo nešulį, o jis pats  į rankas.
- Nežinau, nežinau, bet nujaučiu, kad čia kažkur kažkas giliau pakasta. Sakyki,  Bė, o jeigu būtumei citavusi iš „Trijų  muškietininkų, tai ką būtent?
- Tokios minties nebuvo, bet iš tikrųjų kažkodėl peršėjo prisiminti trijų muškietininkų vardus
- Būtent? Gal taip, kaip jie atrodo citatoje...
„Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai  sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešimtame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame – Porto ir trisdešimt pirmame – Aramio.“
- Taip, - atsiduso Daina, - jeigu kas suprantate, kodėl raidei B taip knietėjo šita citata, lenkiu galvą. Negi todėl, kad šituos dziedulio rankraščius prilygina „Grafo de La Fero atsiminimams“? Ne, ne, taip tikrai negali būti. Tuos atsiminimus  jau seniai visas pasaulis skaito kaip Aleksandro Diuma  „Tris muškietininkus“, o čia... Atleisk, mieloji B, jau ir man galva suskaudo nuo tavo siurprizų. Kada gi subręsi rimtam gyvenimui?

Bet jeigu taip, kodėl be gėlių? – pasakė Asta, įėjusi į buto svetainę ir suradusi A, B ir Jot trijulę, ant stalo žvaigždutėmis mirksinčią Šventąją ir Vidinį, nusiteikusi  kuo mažiau kalbėti. Beveik nekreipdama  dėmesio į kitus, priėjo prie Šventosios: - Jaučiu, kad bene labiausiai pyksti, bet tokią teisę turi tik tu viena. Iš visų čia esančių tik viena, -pakartojo.
- Taip įsitikinusi?
-  Gimdėte, gimdėte...  Po lapelį, kitą ir štai kokia šūsnis makulatūros grįžta atgal. Patikėk, Šventoji, ne be mano pastangų.
- Makulatūra gal nereikėtų vadinti, bet parnešti tokią kūrybą  atgal nebuvo lengva, - pasakė Daina, ant stalo užkeldama krepšį su tvarkingai sudėtais rankraščiais.- Jeigu tai nebūtų tėtės, manau, kad nebūčiau drįsusi.
- Cha! cha! Cha! - linksmai nusikvatojo Šventoji: - Kai išgirstu apie gimdymus, norisi prašyti varną Golių, kad padovanotų plunksną ir bandyti parašyti savo knygą, kurią galėčiau padėti šalia dziedulio raštų.- Ir tik Astai, bet jau ramiai, solidžiai: - Redaktorių mokslų niekuomet, Astule, nekrimtau. Jaučiu, dar neatėjo tas laikas. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu vėl priimti ir saugoti tai, ko atsisakė  pirmoji dziedulio knygą. Koks jos, beje, pavadinimas? „Pirmoji sėja“?
- „Eilėraščio sėja“
- Gražus pavadinimas, bet aš dėkoju, kad šio krepšio su makulatūra nenunešėte į krosnį, į ugnį, kaip Nikolajus Gogolis  „Mirusių sielų“ antro tomo. Sako, prieš mirtį bandęs rašyti iš naujo. Ar tai tiesa? -
- Tai tiesa, Šventoji. Bet Gogoliui buvo lengviau, kadangi degino savo kūrybą, o štai mudvi su Daina į pirmą knygą neįleidžiame savo tėvo kūrybos. Manot, neskauda? Bet geriau riekė geros ruginės duonos, negu krūva ...  Na, suprask gi.
- Kaip nesuprasi? – sulaukusi progos, pašoko raidė B: - Taip, taip, gerbiamoji redaktore, geriau riekė duonos, net jeigu ji ne ruginė, negu krūva šūdo. Atsiprašau., Negu krūva šlamšto. Tik pauostyk, kaip smirda, a? - ir paėmusi lapą iš Dainos krepšio skaitė ant jo parašytą tekstą.:

Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo –
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
„Čia  - AŠ.
Ilsėk ramybėje,  tu mano AŠ.“

Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą  AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Ne gaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus
„ Čia - AŠ“.

... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam žegnodamas
Kasiau duobes.
  („Tas Aš“  2008-04-07)

Kambarėlį, vadinama svetaine, užkrito nemaloni tyla, bet B buvo ant balno ir stabdyti kovos žirgo neketino:
- Oi, kaip liūdna, kad užmiršome nupirkti redaktorėms gėlių! Begu, nupirksiu. Maksima netoli, o ir gėlių parduotuvė tik anapus gatvės.
- Daina, girdi? B liūdi, kad gėlių mums nenupirkusi. Matai, koks skaudulys jautrią, gerą jos  širdelę užgulė. - Ir raidei B: - Mudvi, mieloji, žinojome, kad taip bus, nes ten, kur esi  - gėlių niekuomet nebūna. Bet ir nereikia. Sugebi dovanoti tai, ko kiti nedrįsta ir nemoka, būtent nereikalingą triukšmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tau to reikia. Ar šitaip ugdai savo  aktorės talentus?
- Ką dar pasakysi?
- Labai nori?
- Nei noriu, nei ką, bet jeigu užsimojai, prašau, sakyk.
- Nenorėjau čia ateiti. Žinojau į kokią nedėkingą šventę einu. Ačiū tau, kad žinai, kur Naujininkuose galima nusipirkti gėlių, bet manau, kad jų gyventojams, o ypatingai svečiams, būtų geriau, jeigu Naujininkuose turėtų bent vieną viešą tualetą. Tuomet galėtume, reikalui prisiėjus, ten pasmirdėti, o ne savo kelnėse.
- Ką, ar aš smirdu? Užsičiaupki. Nereikia tualeto ir kelnių, kuomet taip kalbi. Užtenka tavo burnos.
Nei Asta, nei raidė B nesitikėjo, kad jųdviejų įprasti ginčiai šįsyk šoktelės į aukštesnį lygmenį, bet dabar tai buvo akivaizdu ir, sukrutęs Vidinis:
- Nagi,  nagi... Kas dabar čia pasidarė? Ė, sakiau gi, kad jokių paaiškinimų ir pasiaiškinimų nereikia. Dziedulį žinau, pažįstų geriau, negu kad  jūs.  Šaltokai ir gan abejingai laukia savo knygos, tačiau priežastis  ne ta,  apie kurią kalbate.
- Apie ką tu, dėde Vidini?
- Žinau apie ką. Ir visi žinote apie ką aš. Tik pačią priežastį kiekvienas vertiname skirtingai. O toliausia nuo standarto nutolęs būtent jis, dziedulis  Pranucis. 
- Na, gerai, susitaikykime ir nesipykime, - palinko arčiau raidės B Asta: -  O jeigu užgavau - atsiprašau. Taip aš truputį specialiai, kad greičiau perdegtumei ir atvėstumei. - Ir pakėlusi galvą ir apžvelgdamas savo negausią publiką: - O dabar visiems noriu į akis ir ausis pasakyti, kad atsakomybę už tai, kas atsitiko paruošiant išleidimui „ Eilėraščio sėją“, prisiimu asmeniškai, tik teisti knygos redaktorius, juolab, kai tai daroma  už akių, dar anksti. 
- Prašom! Prašom! Abi su Daina imkite atsakomybę, o mes pasiimsiu visą šitą, anot tavęs, nemalonu kvapą ir ... iki geresnio pasimatymo. Jausčiausi didžiai skolinga, jeigu jo jums nepažadėčiau,- neatlyždama nervingai pasakė B:  – O pyktis, žinoma, mums nereikia. Bet nemanykite, kad dziedulio dukterims, Šventajai ir dėdei Vidiniui tokie dalykai rūpi daugiau, negu mums, raidėms. O! mums ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi laikydamas pirmą knygą.. Ir bendrai - kaip jis jaučiasi, kai su knyga. Ir net nesvarbu, kas tos knygos autorius.
- Šaunu. Šaunuole esi, mieloji B! Valio tau! Aš juk irgi apie tai. Knyga privalo  būti verta pagarbos, nepaisant kas jos autorius. O kai jos autorius mano tėvas, deja, norėtųsi, kad pagarbos sulauktų bent kiek daugiau.