išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant stataus šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje prikaišiotas vieno mažyčio kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiū die, ne ligoninėje.
    “O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti? Naujininkuose nėra ką daugiau veikti“, - ruošiausi pasiūlyti išeinančiam Vidiniui, tačiau susilaikiau atsiminęs, kad veiklos šiuo metu daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, man labai netikėtai atsirado ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
    Mano kelias buvo tolimesnis negu Vidinio, tačiau irgi nedaug truko, kol prie Panerių ir Dariaus - Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią,  kampinio namo požeminę patalpą. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais pastumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manąsias, spaudė delnais ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą.
    - Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas vadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, lig šiol maniau, kad, beje, labai aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet su ja sutardavau. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją. Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys, žinoma, abejoti netenka. Kaip pas jus jis atsirado?
    - Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome „Džene“. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
    - Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
    - Neatrodė, kad "Dženės" išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Išvaizda net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokiomis galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
    - Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandarą, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė požemių pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
    -Turbūt, apsidžiaugia?
    - Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinką, - pasakė, tačiau jautėsi, kad meistrui rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spintą, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
    - Jeigu jūs netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti, bet kad mąstytų, savarankiškai samprotautų...
    - Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs. Taigi Šventoji.
    - Žinau, kad apie tai kalbėjęs. Ir taip vadinęs ją. Todėl ir stengiausi atitolti.  Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne todėl, kad tvoromis aplinką puoštų.
    - Dzieduli! – išgirdau iš  gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
    - Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą  meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau, jeigu jį vadinčiau daktaru. – Bet tai dar ne viskas. Ji tuoj eilėraščiu prakalbės. Beveik tuo įsitikinęs, - ir atidžiai sužiuręs į  akis: - Jūs iš tikro poetas?
    - Aš?
    -Suprantu, kad taip. Dzieduliu šaukia. Ir man prisakiusi, kad  būtinai išmokčiau bent vieną dziedulio eilėraštį, jeigu man rūpi jos sveikata ir kilnesnis mudviejų bendravimas.
    - Mudviejų?
    - Ji taip apie mano ir jos bendravimą, - kalbėjo daktaras, paimdamas iš spintos dar vieną chalatą. Supratau, kad juo reikėsią apsivilkti man.
    - Na ir kaip? Išmokote?
    - O ką galėjau daryti? Teko.
    Apsivilkau paduotą chalatą ir abu balti kaip gulbinai išėjome pas Šventąja. O ėjimas liko įsimintinas ir, sakyčiau, pirmiausia dėl to, kad pirmą karta išgirdau, kaip meistras deklamuoja eilėraštį ir, beje, tiesiog puikiai. Priklausė, matyt, tai nedidelei žmonių mažumai, kurie bet kokį darbą, nemokėdami daryti bent kaip, atlieka tik labai gerai. Tuomet net nepagalvojau, kad meistro - daktaro padeklamuotas eilėraštis paimtas iš tos jų šūsnies, kurie nepateko į „Eilėraščio sėją“.

Dažnaii prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
  ("Gervių laiškai“, 2008-01-28)

taip arti matau. Iš pirmo žvilgsnio, ko ne dvynės, bet - ne. Ko ilgiau žiūri, tuo nepanašesnės. Mudu su Algiu panašesni.
    - Mes jį pažįstame? Algį? - ko ne žodis į žodį atsiliepė A ir B.
    - Bajoras. Tokį kambarėlį kaip mano šis, į kišenę įsidėtų. Dvyniai su Algiu. Išvaizda panašūs, o gyvenimu... Bet, et! nereikia man į prisiminimus kulniuoti. Tik kad kartais jie prieš valią ateina,- liudijo savo gyvenimo žiupsnelį Bronius Maniušis. O nugyventa nemenkai, jau septyniasdešimt aštuntus grumuliuoja: - Ot, kalbėjote apie Griškabūdžio bažnyčią. Esą, gera. Kažin, jeigu būčiau paklausęs tėvų, kaip atrodytų dabar manoji bažnyčia?
    - Norėjo, kad būtumėt kunigu?
    - Ir dar kaip norėjo! - Ir apieškodamas visas kišenes: - Jeigu galima, užrūkysiu, - ir tęsdamas, ką anksčiau pradėjęs: -  O kiek daug pamokslų būčiau pasakęs. Kunigai kažkodėl nesuvokia, kad niekas taip nesujaudina žmogaus smegeninės, kaip eilėraštis. Ypatingai, jeigu jis blogas.
    - Apie ką jūs?
    - Taip, taip. Ruošdamasis pamokslui pasiimčiau blogiausią eilėraštį. Tuomet gali skaityti ir rodyti parapijiečiams, kas ne taip. Taigi, visi eilėraščiai reikalingi, net tokie „Kaip 2x2“. Jūs jo net nepastebite, o be reikalo.

... O priekaištai į širdį sminga
Ir skauda taip,
Kad - ačiū Dievui!-
Net pasijaučiu,
Jog GYVENU.
Nebarkite,
Kad apie Mirtį parašau dažniau.
Šalia mes esame
Ir nemanau, kad apie kitką
Galėčiau pakalbėt sklandžiau.
Dainuoja ji,
Ir aš su ja kartu.
Ir nuostabu, kad su daina
Man šitoj kompanijoj
Ne –nuo – bo – du

    - Ypatingai, kai esi bažnyčioje, - neiškentė raidė B, tačiau Bronius nepaisydamas jos, užbaigė:

Kiti dar sako, kad išmokti kiniškai sunku,
O besarmatėje mirty
Ir kiniškai kalbu
Kaip dukart du.
(„Kaip 2x2“, 2008-01-08)

    - Rūkykite, dėde. Jeigu tik jums į sveikatą, o mes prie visko įpratę.
    - Tuščios kišenės, Jotai. Tuščios. Skurdas irgi saugo žmogaus sveikatą, - atsiliepė Bronius.
    - Suprantu, jog reikia džiaugtis, kad ne kunigas, - tarė raidė A ir pasiteiravo: - O iš kunigų seminarijos turbūt išvijo dėl panų?
    - Tai kad iki jos nenuėjau. Iš Salako į pedagoginį institutą atėjau, bet neilgai pabuvau. Po metų išvijo. Bet irgi ne į tuščią vietą. Paskui daug metų kartu su Lėlės teatru pagyvenau. Vis ant ratų, ant ratų. Po visą Lietuvėlę mano teatrai. Po visą. O iš ten jau į prezidentūrą.
    - Į prezidentūra?! Argi galėjau pamanyti,- vėl stebėjosi raidė B.
    - Tai dabar taip – „prezidentūra“, o anais laikais - Meno rūmai, - pasakė Bronius ir vėl pradėjo neršti kelissyk išvaikščiotas kišenes, tačiau pastangos surast, pasak jo, net apčiulptą koncigarą ir vėl buvo bergždžios. 
    - Tai apie ką aš čia? Aha! –netikėtai, kaip jam regėjosi, sulaukęs raidžių trijulės dėmesio, pasakojo Bronius: - Taigi, apie mirties poeziją. Labai gerai pastebiu, kad išbrokuotuose eilėraščiuose daug mirties. Ir sakau - ne dziedulio Pranucio ir dėdės Vidinio kaltė, kad Asta ir Daina nenori jos įleisti į knygelės puslapius. Matyt, teisingai elgiasi, nes pasakyta, kad nereikia prasidėti su tokiu, jeigu nenori pats tokiu patapti. Va, kodėl tiek daug šitoje poezijoje makulatūros! Ir nemanau, kad kitaip galėję būti. Taip savo tėvą dukterys gelbsti nuo mirties. Va! ir šito eilėraščio nebus knygelėje, o paklausykite - ir ausims skamba ir mintyse ne ankšta:

Kada rašau, tikiu – skaitys!
Ir pamanau – supras mane.
Te šneka, džiaugias sakinys,
Išauklėtas baltų dvasia.

Tų vieškelių dabar tiek daug –
Daugiau išeina, negu grįžta.
Ir aš išeisiu – lauk, nelauk,
Tik nemanyk, kad į jaunystę.

Dievulis žino, kaip ten bus –
Gal dūmais nykdamas pakilsiu,
O gal toks mielas ir gražus
Po pamatais gimtų namų
Dvasia it akmeniu parimsiu...

O kai rašau, tikiu – skaitys!
Ir būsiu savas kiekvienam.
Tik ar nemiršta sakinys
Net ir eilėraštyj manam?
  („Kada rašau“ 2007-02-24)

iš lovos išlipo dėdė Vidinis,- nenusiminė raidė B. - Ką pasakai, vaizduoja, kad nenori suprasti, o iš tikro? Nei kurčias, nei kerpėmis smegenys užėję.
- Mieloji sese, gal patylėtum? Bent truputį. Kol kuris suprasime, ko norime. Kad ir iš dėdės Vidinio. Na - ko? Kad šiuos eilėraščius paredaguotų? Jeigu ir taip atsitiktų, jie nebus to lako eilėraščiai. Bet dar svarbiau, kad jie nebus išsakyti, kaip tuomet pajausta, - prabilo santūrioji A, kuri nemokėjo „išeiti iš savęs“ ir daug kuo buvo panaši į Jotą, tačiau mažiau negu Jotas paisė kas ką apie ją mano. Nesidrovėjo pasakyti tai, kas užgulę sielą ar mintis ir, žinoma, savyje nešiojo daugiau motinos dalios, kuomet labai svarbu poelgiuose išlaikyti dvasios tvarką. Jai nepatiko sesers išsišokimai, tačiau žinojo, kad reikia patylėti, jeigu nenori pabloginti padėtį, sulaukti dar blogesnių pasekmių. Jos vėjavaikė sesuo B lyg priešingybė, tačiau visiems ji reikalinga, nes neatrodė, kad be jos kas galėtų būti – neišauštų rytas, neįdienotų, nesutemtų vakaras, o jeigu pavyktų nusiteisti nakčiai, tai, žinoma, be žvaigždynais apsėtos erdvės. Tačiau keista, kad prie širdies glaudė eilėraštį dėl kurio kitiems galvos neskaudėjo, vadino savo „kurmiu“ ir lyg taikėsi jį padėti būsimos knygelės pirmuose puslapiuose.

Nepakeliui man, pone, ne!
Į dangų tu –
Prie mūzų, angelų,
Prie Viešpaties glaudiesi.
O aš – jeigu judu –
Tai - po žeme.

Girdžiu – peiki:
Ne solidus
Ir šiaip gi – žemės kurmis.

Iš šventraščio nemėtau, pone, žodžių -
O žemės irgi juk nedaug -
Pražiojęs piniginę
Prarytum, nepajutęs skonio.
Ir vis dėlto, o Dieve,
Nepašauk manęs aukštai.
Aš – žemės kurmis.
Ir juodžemyje kaip naktyj
Žvaigždynais meldžiasi dangus
Ir aš kartu su juo
Ir savo angelais.
  („Kurmis“ 2007-03-08)

- Ak, kaip jūs visi manęs nemylite! - atsiduso raidė B. - Aš galbūt irgi, nes man smagiau patiktų būti raide K, nuo žodžio kurmis, negu raide B - beždžionė. Bet tikiu, kad vieną kartą suras mane ir mudu protingiau pasišnekėsime. O galbūt ir Kurmiene tapsiu.
- Argi su tavimi susišnekėsi, jei sugebi torpeduoti netgi mūsų pirmą konspiracinį pasitarimą.
- Torpeduoti? Aš? Nevaidink Jablonskio, Jotai! - ir ūmai užsičiaupė, sukluso ir taip triukšmingai praplyšo džiaugsmu, kad sudžeržgė vienintelis kambarėlio langas, o storu sluoksniu sumėtyti ant grindų popieriai pakilo paskraidyti ir nusipurtyti dulkes. Ir Jotas, ir A, ir Bronius Maniušis nesuvokdami, kas atsitiko, sprogino akis, net neįtardami, kokiu siurprizu tai galėtų pasibaigti. Ir štai raidė B, regisi, jau net ramiai, mįslingai, įeidama gilyn į save:
- Aš beždžione? Taip? Na ir bala nematė, kad dar ne Kurmiene, bet ir būdama tokia, jau žinau, kaip vadinsis mūsų išleista knyga. Aš žinau.
- Tu viską žinai. Nėra, ko nežinotum.
- Dar man bus laiko viską žinoti. Suspėsiu. - Ir beveik reikalaudama: - Pripažinkime, ponai, kad labai negražiai pasielgė dėdė Vidinis, atsukęs mums nugarą ir užtrenkęs duris. Tai kodėl tokį dalyką turėtume nutylėti? Na, kodėl? Todėl tebūnie mūsų knyga įvardinta, kaip „Negraži pelėda“,- pasakė nugalėtojos, bet ramiu balsu  raidė B ir jau vėl kaip anksčiau triukšmingai, drebindama vienintelio kambarėlio lango stiklus: - Šit kaip! Ir prašau daugiau netriukšmauti!. Jeigu jau tenka torpeduoti, tai- še! mielas dėde Pelėda Vidini, pasiimki, ko nusipelnęs!...
Matyt, kitiems reikėję bent nedaug tylos susikaupimui, tačiau jos nereikėjo raidei B. Greitai apžvelgusi susirinkimo dalyvius, buvo tikra, kad padaryta daugiau negu tikėtasi ir dabar skubėjo į „Negražios pelėdos“ knygutės maketą „sudėti“ jai rūpimus kūrinius; -
- Šį dedu šalia „ Kurmio“, kad nepasimestume. Kita vertus, te ir mano ašaras mato. Argi paslaptis?

Priverkiau pilnas akis.
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, burių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau,
Oi priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.
(„Iš Biblijos lietuviškai.“ 2008-03-11)

- Oi, sesule, kaip norėčiau, kad nors vieną ašarą tavo akyse pamatyčiau. Bet turbūt neteks man tai pamatyti ir tokią džiugią naujieną sieloje patirti. Neteks,- nelinksmais žodžiais, bet smagiai pasakė raidė A. – Ir apglėbusi per pečius: - Kas, sesut, tave tokią sumeistravo? Kas?

susirinkusių neskubėjo skirstytis ir išeiti, net Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip uoliai stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai šį kartą neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie įtikinamai paaiškintų, kodėl tokia nemenka krūva eilėraščių nepateks į „ Eilėraščio sėją“. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo, o gal nepanoro ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai taip netikėtai prireikė ligoninės. Labai netikėtai...
- Ar ir vėl kažkokie įtarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet kažkodėl jaučiu, kai paėmusi rankoje „Petro ofseto“ spaustuvės leidinį, nesugebėsiu atsikratyti jausenos, jog vis tik rankose laikau  Šventosios išsuptą kūdikį.
- Kodėl tik išsuptą. Pirma reikia gimdyti, kad galima būtų įdėti į lopšį ir pasupti?
- Dėde Vidini, žinau, ką kalbu. Būtent  apie Šventosios išsuptą kūdikį Na, tegu ne tokį, kokio ji tikėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Ar ne todėl ir ligoninės prireikė?
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedrą su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Miniu ją, kad neretai girdžiu pagiriant ir mūsų aplinkoje.
- Nebent tik tuomet kai ponas Jonas būna. Tačiau dabar nepasakyčiau, kad jis dažnas,- taikliai mestelėjo raidė A, tačiau B gerokai atkaklesnė:
- Aš ne apie tai. Jūs žinote, suprantate, kad ne apie tai. Aš apie  kažką tokio, kas ir jums, dėde Vidini, geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate būsimos knygelės ir jos atliekų poezijoje. Argi bloga, kai poezijos žmoguje būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - nei kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir :
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, kurie bent jau dvasiai sveikatos jums  tikrai neduos.- Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos: - O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Šventoji labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnų, dažniau gal:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau – nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais –
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu – tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti –
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
  („Sapnai“, 2008-01-05)

-Taip, bet nors ji deklamuoja lyg sau, lyg iš sapnų, bet iš tikro – ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranucui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už išėjusio Vidinio nugaros.

bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis: – Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą, kurios dar nėra. Betgi, mielieji, pasitaikydavo, kad ir pats pakalbėdavo. Dažniausia, kai apgėręs, su keliomis girtumo promilėmis smegenyse. Argi nežinote? O pastaruoju metu ir knygos pavadinimą sakydavo.  Na, taip! „Eilėraščio sėja“. Ir vis: "Maniuši, mano vardą žinai?" "Kaip ir tu mano, Pranuci". Bet jam dar ne gana. "Ir pavardę žinai? - klausia. „Kaipgi nežinosi? Garbinga pavardė - vos ne Karlsonas ant stogo“, - vėl kalbu  Ir tuomet...
Bronius  Maniušis lyg nepanoro pasakyti, kas tuomet. Lyg iš gilios duobės ataidėjęs duslus jo balsas atsiduso ir nutilo. Pirmą kartą nedidelis  susirinkimas atsikvėpė gilesne ir jautria tyla, kol mažiausiai paslankus Jotas paklausė:
- Ir tuomet  kas, dėde Broniau?
- Ką? - lyg neišgirdo šis ir Jotas vėl pakartojo klausimą
- Ak, va kaip! Kažkas jau pasimeta galvoje. Koks jūsų dziedulio tikrasis vardas – patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas tikrai nereikia abejoti, nes žinau, kad ir dokumentuose taip parašyta -Karlonas. Tačiau įsidėmėkite – gerai atsimenu, kad sakęs, jog knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose bus parašyta – Pelėda. Nemanau, kad tai galėtų būti jo literatūrinis slapyvardis.
- Kodėl? - sukluso raidė B.
- Ir, beje, dar įsidėmėkime kitą dalyką, - nesiteikė išgirsti klausimo kalbėtojas. –Dziedulis apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate?  Visuomet apie save kalba kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius, pasukiodamas galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų išgirdus, kad kaip ir kiekvienas esi su vardu, būtent - Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga leidžiama bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar –
Be grimo.

- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, būsimoje knygutėje surandame poetą Pelėdą Vidinį. Tiesa, dar vis  su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius parašė ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, ne kokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.

- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis –abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikrųjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manote, ar galim lengviau atsikvėpti. O kodėl „lengviau“, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jog reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai, kada kelti maištą. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje „Mokėjau būti“.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa –
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu –
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po Europą  vaikšto jau.
Ką randa –
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
( „Mokėjau būti“ 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietų, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams neparekomenduosi.

įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir pašaukė: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
- Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - šypsodamasi atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Jau tada, kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ supratau, kad į mūsų suokalbį ateis žmogus be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti. O štai dabar...prašau- ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba raidė B. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitokis, ypatingesnis, skiriasi nuo bendrauvimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė į langą Vidinis raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukštą ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? - sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki, kad mirčiau?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk,-palinkėjo ir: - O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne A. Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)

Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Ak, nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Tamošių iš Šklėrių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateks į „Eilėraščio sėją“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateks į  knygelę? –egzaminavo B.
- Atšiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad nei A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodys. Taigi ne dziedulio ar mano valia. Manau, greitai galėsime patys perskaityti kaip ten bus parašyta. Argi sunku tas kelias dieneles ar savaitę palaukti?
- Labai sunku, dėde Vidini. Argi nematote, argi nesuprantate, kodėl mes čia? Bet spėti iš tikrųjų, atrodo, kad įmanoma. Jotai, kaip  manai – kaip ten bus parašyta? - neslūgo raidės B temperamentas.
- Jokia čia ne paslaptins. Ogi, jokia! Esame ne už jūrių - marių nuo to, kas vyksta. Ir Asta su Daina ne iš dangaus ir ne šiandien nuleistos. Argi reikia speliopti? Taip ir bus parašyta:„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė, o techninė redaktorė Daina Karlonaitė“, - ramiai pakalbėjo Jotas, o Vidinis:
- Ar jums dar reikia, kad ten būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys? Anot jo, atšiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

2011-02-25 02:42 Arvena 
Dar vienas priminimas - čia rašykų sekta, ne Tikėjimo žodžio ir ne Septintosios dienos adventistų.
Atsiliepiau:
Ar bent suvoki, kaip dvokia?
Prasivėdink, eidama į žmonės.

nepaisė pavėluos – nepavėluos nurodytu laiku susitikti su trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo mane giedantį „Karietą“. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas Pranucui pasakyti kur ir ko. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su raidėmis A, B ir J. Nors tik trys, tačiau jų visuomet pilnas butas, net norėdamas niekur nepasislėpsi ir šit prireikė ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. „Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse Vidinis, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė“. Ir atsimena, kaip buvo stumtelėtas pasižadėti ateiti į susitikimą.
- Ui, kai negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio dvasios eilėraščiuose daugiau – tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, kaip lašiniai keptuvėje čirškėsiu, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna kada, kai nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na, pagalvokite, kas žino, kada eilėraštis geras, kada - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam. Net jeigu tarp jų yra ir dėdė Vidinis su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk , kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis. Manau, kai atsipeikėsite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta..
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą raidė B ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir visi pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau. Pradžioje taikėmės nusileisti į namų rūsį, bet - ne. Šitaip bus geriau.
- Nečiauškėk, B, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:

Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu –
Gal šiandien?
O gal – ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(„Pyktis“ 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęs net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį, tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto „regis“. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas padėti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.

trepsėdama keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos neiškart suvokęs, kad tai jie ir manydamas, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik ir jos jau nėra, kaip ir tėvo“.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko. Kelių dienų, o jau tuomet... oho! oho! Jau devyniasdešimt ketveri. Bet gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad dainuoju. Kartu su choru, kur aš solistas.

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

Aš:
Tai va, gyvenime puikus,
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietos su jos kryžium..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.     
( „Karieta“, 2006-04-04)

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau mintyse dar nė karto rankose neturėtą „Eilėraščio sėją“, verčiau lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki daina! Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir dainuoti reikia ne bet kur. Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalneli. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nebuvo stebina, o duobkasiai ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams gerai buvo pažįstama, atrodžiusi,  kaip amžina, nes  turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
- Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...
Jau buvau pastebėjęs, kad vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau. O tokių kelionių kaina  tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys ir nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia dar pabūti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
- Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti,- dar ryžtingiau sakau, nors jau  atsimenu, kad jo čia nėra.

- Ė, kažkur reikia prasivėdinti, bet neklausk – kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust. Laukimo laikas. O kada galima bus, net nežinau.
Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man nebloga buvo žinoti, kad į „Petro ofseto“ spaustuvę iškeliavo redaktorių parinkti eilėraščiai, bet jaučiau, kad galėjo būti geriau. Apmaudu žinoti, kad ant knygos viršelio nebus užrašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų; taip pat gyveno be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau, beje, šalia mano pavardės. Net neįtariau, kad Pelėda s bus perskaitomas kaip mano literatūrinis slaptažodis. Tuomet matydamas viršelio antspaudą teištarė:
- Manykim, kad kaip pirma knygelė, ne taip blogai.
- Kalbi lyg  žinotumei, kad kada nors bus geriau.
- Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk „op“, bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Tačiau kad esame melagiai, tas tiesa.
- Melagiai?
- Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentų, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su juose parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygelėje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
- Betgi tu žinai, kodėl taip.
- Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Patikėk, jog ne taip svarbu, Františekai.
- Na, palepini tu mane. Ačiū. Františekas! Františekas!... Kas tau koją užmynė?
- Bent vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
- Ar manai, kad meluoju?
- Atsiversk knygelę. Nesvarbu, kad kol kas tik mintyse ir nesvarbu kokį puslapį atverti, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, jog  eilėraštis „Františekas“ išlikęs joje.
- Juokauk toliau. Esi lietuvis, taigi tautos be subtilaus humoro žmogus, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis nusiėmė jau uždėtą ant galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu –tylu,
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur, esą, gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuli mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
Tai guli prieš akis
Eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų,
Geriau tikiu,
Kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia;
Iš jos į dabartį nešu
Ir biografijos skausmingas eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
Tą sausio šventą naktį
Gimusio sūnaus.

„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"
Pavardė, vardas
- Karlonas Vincas
Sprendimas
-12 metų.“

Lig Gardino
Kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Būti Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
Tačiau mano varde
Ir Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau
Išėjusį Anapilio kely
Vadint mane Pranu
Ir neapkęsti ar mylėti.
(„Františekas“, 2006-08-28)

Taip eilėraštį skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, savyje, Savęspi, po sielą kas akimirka aušo- geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų panoramoje.
- Tai – iki. Einu, kaip sakiau, prasivėdinsiu, - užsidedamas ant galvos kepurė, pasakė Vidinis ir girdėjau, kaip netrukus paskui jį užsidarė buto durys.