19. - Palaukite! Minutėle!-

bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis: – Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą, kurios dar nėra. Betgi, mielieji, pasitaikydavo, kad ir pats pakalbėdavo. Dažniausia, kai apgėręs, su keliomis girtumo promilėmis smegenyse. Argi nežinote? O pastaruoju metu ir knygos pavadinimą sakydavo.  Na, taip! „Eilėraščio sėja“. Ir vis: "Maniuši, mano vardą žinai?" "Kaip ir tu mano, Pranuci". Bet jam dar ne gana. "Ir pavardę žinai? - klausia. „Kaipgi nežinosi? Garbinga pavardė - vos ne Karlsonas ant stogo“, - vėl kalbu  Ir tuomet...
Bronius  Maniušis lyg nepanoro pasakyti, kas tuomet. Lyg iš gilios duobės ataidėjęs duslus jo balsas atsiduso ir nutilo. Pirmą kartą nedidelis  susirinkimas atsikvėpė gilesne ir jautria tyla, kol mažiausiai paslankus Jotas paklausė:
- Ir tuomet  kas, dėde Broniau?
- Ką? - lyg neišgirdo šis ir Jotas vėl pakartojo klausimą
- Ak, va kaip! Kažkas jau pasimeta galvoje. Koks jūsų dziedulio tikrasis vardas – patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas tikrai nereikia abejoti, nes žinau, kad ir dokumentuose taip parašyta -Karlonas. Tačiau įsidėmėkite – gerai atsimenu, kad sakęs, jog knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose bus parašyta – Pelėda. Nemanau, kad tai galėtų būti jo literatūrinis slapyvardis.
- Kodėl? - sukluso raidė B.
- Ir, beje, dar įsidėmėkime kitą dalyką, - nesiteikė išgirsti klausimo kalbėtojas. –Dziedulis apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate?  Visuomet apie save kalba kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius, pasukiodamas galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų išgirdus, kad kaip ir kiekvienas esi su vardu, būtent - Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga leidžiama bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar –
Be grimo.

- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, būsimoje knygutėje surandame poetą Pelėdą Vidinį. Tiesa, dar vis  su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius parašė ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, ne kokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.

- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis –abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikrųjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manote, ar galim lengviau atsikvėpti. O kodėl „lengviau“, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jog reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai, kada kelti maištą. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje „Mokėjau būti“.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa –
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu –
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po Europą  vaikšto jau.
Ką randa –
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
( „Mokėjau būti“ 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietų, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams neparekomenduosi.