į Naujininkus užsuko trumpai, bet svarbiai valandėlei, abi žinodamos, kad kitaip nebus – knygelė bus tokia, kaip ji sumaketuota ir atiduota „Petro ofseto“ spaustuvei. Toks sprendimas nebuvo joms lengvas, tačiau žinojo, kad pernelyg įkyrus kartojimasis, o ypatingai poezijoje, yra jos menkos kokybės reikšmingas ženklas. Visais atvejais geriau mažiau, negu daug, tačiau dar blogiau, jog ir tas eilėraščių pluoštelis, kuris paliktas spaustuvėje, taip pat kokybe, deja, nepasižymi. Tai „vietinės reikšmės“ poezija, asmeniškai dziedulio ir jo gimtųjų Šklėrių, nors toks teiginys ne be išlygų – seserys nutuokė, kad prie šio peizažo reikia pridėti ir dėdę Vidinį, bet šis buvo kategoriškas sakydamas, jog jo poezija dar neišnešiota ir jeigu ji bus- tai labai negreitai. Tuomet pirmą kartą prakalbo, kad jo mintis labiau užima ne poezijos tekstai, bet filosofinės spėlionės apie tai, kokią dievo dalelytę reikalinga turėti savo sieloje, kad žmogus su žmogumi per didelius atstumus gebėtų susikalbėti  nuojautomis, neabejodamas jų tiesa. Buvo įsitikinęs, kad, anot jo „dvasios telefonai“ yra daugelyje biologinių organizmų ir kažkodėl nesuprantama, kaip atsitikę, kad labai retam žmogui pasiseka surasti, kurioje smegenų (ar ne smegenų) ląstelėje jie padėti. Tuomet Vidinis taip:
- O va mudviem su dzieduliu kartais pasiseka taip pasišnekėti. Keista, žinoma, kad tik poezijos diapazono bangomis. Kada tai atsitikę? Ė, net neklauskite, nors tai irgi įdomu, bet seniai, galbūt prieš šimtą metų, kai dar dziedulis lopšyje. Apie tai parašyta:

Kai reikia žvelgt į praeitį toli
Ir atsimint
Iš kur Vidinis atsiradęs -
Sugirgžda durys
Ir lopšys
Išeina vaikščioti po namą:
Pirmyn – atgal,
Pirmyn - atgal.

- Poetas gal? -
Girdžiu svetingą balsą.
- Kad - ne!
Net nežinau
Su kuo jį valgo – geria.

Sekmadienio varpų malda
Garsiau už lūpas kalba,
Bet šit į sielą pažvelgė dangus -
Platybė begalybėje sutilpo:
- Dar mažas,
Bet esi žmogus
Ir Dievas pasiuntė tau sargą. 

- O Dieve, dėkui tau,
Bet man svarbu žinoti sargo vardą,
Kad susirasčiau jį
Vienintelį tarp angelų,
Kuris štai dangumi
Į mano lopšį kalba.

- O gal geriau kartu
Nuo šiandien ir per amžius?.

- Norėčiau būti išdidžiu.
Vien angelo man truputį per maža.
Jeigu galėtumei dar būt draugu -
Prašau!
Gaili kasdien ateiti pas mane.
O jeigu ne- 
Aš pats tave lankysiu.

... Pirmyn – atgal,
Pirmyn – atgal,
Mažytėm amplitudėm supasi lopšys.
Norėčiau šitą kelią jo
Būtim savąja pakartoti.
Na, o kol kas dar vis
Pirmyn!..
  („Pasivaikščiojimai -1“)

- Bet, dėdė, Vidini, šio eilėraščio nesu nei redagavusi, nei  skaičiusi, - pasakė Asta, o Daina irgi įtikinamai pareiškė, kad jo anksčiau nežinojusi.
- Beje, patys tiksliai nežinome, kada pirmą kartą susitikę. Šis eilėraštis, sakytume, vienas paieškos fragmentas. Tačiau užrašytas irgi dziedulio. Jis sako, neatsimena šio mudviejų susitikima, tačiau  aš – puikiai. Tai spręskite, mielosios moteriukės, kam priklauso šis eilėraštis - man ar dzieduliui?
- Tai kolektyvinis darbas, - nedelsė atsakyti Asta. - Be jūsų atminties tėtis nebūtį gebėjęs taip ar kitaip užrašyti...
- Kai toks telefonas yra, bent kas gali paskambinti, suteikdamas ar tokių, ar išsamesnių, ar kitokių žinių. Ir  todėl geriau būkime neturtingi, bet teisingi - visų eilėraščių autorystė priklauso tam, kas juos kažkur surado, iškėlė, o svarbiausia, kas aprašė ir padėjo ant popieriaus tokia forma. O tai padarė jųdviejų tėvulis. O ką būtent iš jo užrašytų tekstų dėsite į knygelę, tai geriausia būtų, kad pasitelktumėte redaktorių nuovoką.. 
- Ir vis dėlto...
- Ir vis dėlto pasakiau, moteriškės, kas man reikėjo pasakyti. Manau, beje, kad įtikinamai pasakiau, kadangi daug kartų apie tai kalbėjome su Šventąja, be kurios net ir užrašyti tekstai nežinia kur būtų klajoję, o bent jų dauguma – prapuolę. Tekstų lig šios dienos dar ieškome ir, ačiū die, dar surandame. Beveik neįtikėtina.
-Na, taip, tikrai, kad neįtikėtina,- paslaugiai atsiliepė Daina.- Net  mano  pranašavimai kažkodėl apsilenkia su tokia būtimi, kuri galbūt žmoguje, galbūt pasaulyje, galbūt dievuose, kaip, sakysim, Baba. Su juo Indijoje buvau susitikusi, todėl ir tariu būtent jo vardą – Baba.
- Tai tiek, kas atrodo reikėję  jums pasakyti, - tarė Vidinis, ir lyg atsimindamas:- Tik nemanykite, moteriškės, kad man asmeniškai nerūpi dziedulio knygos leidybos dalykai. Tačiau mano nuopelnai ir rūpesčiai kur kas didesni jo raštų paieškos ir išsaugojimo darbe. Žinoma, ir čia mane aplenkia Šventoji, kuri net pabandė peršokti save pačią. Bet tai kita tema. Ir tas dalykas, regis, jai labai pakenkė. Suredaguotą, gatavą knygą a r kūrinį ji dar nepajėgi gimdyti. Per anksti, dar nesubrendusi, tačiau, mat, ir po Šventosios protelį kipšai, matyt, sugeba pasiausti.
- Ar kas bloga atsitiko, dėde Vidini?
-Nesiskundžia, bet jaučiu, kad... Na, pažiūrėsim, kaip ten, bet nuojauta ne kokia.

norėdamas įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalbu apie varduvininkus, kuriuos juodu ant balto mini „Lietuvio kalendorius“.  Neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo diena, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai...  Ar nebesarmačiai? Žiūriu į atversto kalendoriaus spalio 28 d. lapelį, perskaitau vardus, o varduvininkų kaip nėra, taip iki pat vidurdienio, kol pagaliau užrakinome namų duris ir sodo vartus. Matyt, kažkokiu būdu patyrė, kad susiruošėme išvažiuoti. Argi nebesarmačiai, a?
- Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Judas, ir Tadas, ir Simas... Visas Simajudas, - pašaipiai gelia žmona matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotai, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir prašau - visas sunkvežimis.
- Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman,- vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi nebesarmačiai, a?
- Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Sarmata juolab.
- Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti – abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
- Iš kur žinai?
- Anas pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet juk netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Tai vienas iš nedaugelio, kurio autoryste neabejoju. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašytas. Vienas žodis – „bukietas“ ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi "Lietuviu kalbos žodyne" išgirsti, kaip dainuoja: „Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį“.
Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau – su kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
- Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai aš darbe miegu,- pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotojas. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
- Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą neužtruksi.
- Ir tada nesiruošiau, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
- Atsimenu tą bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileide pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo —
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę...
      ( „Bukietas žmonai“) 2009-01-01

Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
- Ačiū.
- Ką?
- Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių. Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek daug jų buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti – sugrįžk, akimirka. Bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
-Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi:- Nežinau, kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nesinorėjau galvoti, ar turėjo jis pasirinkimo galimybę.
- Ar neatrodo, kad  mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O juk taip arti vienas kito.  Greit keturi dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
- Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
-Tu – ką? Ar mane vyru nelaikai?
- Aš ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
- Meškerę? Na, žinoma.
- Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
- Ko gero,- pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
- Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga  Maksimos parduotuvė.
- Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose, ir pailsėsime.
Linksmai nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.

tačiau ne tokia, kai net žmonai atrodė, kad mano nuotaiką labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas išleistą poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji, nei toks, nei joks kitoks laukimas niekuomet manęs nebūtų trikdęs. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl tos pačios priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Būvavo atveju, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o jo dvasioje kur kas daugiau Vidinio, negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju artimiausią bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravališkai šypsosi, šmaikštauja ir net puoseli tik gal jam vienam žinomus regėjimus.
- Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko?
- Laukia, kad parvažiuotumei. Į Naujininkus.
- O Viešpatie, ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
- Ar ne tas pats, kur tai bus? Va, panosėje Visi Šventieji, o po jų Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti lyg nebūna. Nepraleisk progos.
- Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
Per tą visą rudenio laiką, kaip pradeda kristi medžių lapai, tai bene darbingiausias darbo įrankis. Du - tris, o  būna, kad ir daugiau kartų perdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai teikia bausmę, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
- Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
- Ė, ten!- mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
- Parink gilių, gal dar rasi kokią.
Žmona beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad  nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart  susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, nes ne pirmas kartas, kai baigdamas sodo sezoną, ateinu pas jį lyg atsisveikinti, o pastaraisiais metais būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris –keturis metus ir žinau, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti.
- Sakiau, motin, kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
- Akinius pasiimki.
Ėjau lėtai, užsimiršęs ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėdamas prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų.

Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų strėlėm švytruojant dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek  buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą – amžių kaulus.
Eiliniai parneša man Žalgirį namo
Iš ąžuolų šaknų
Ir deimantui sunokti reikalingos gilumos.
Eiliniai miršta
Arba grįžta, pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja, paprašydami išsaugot tai.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom-
Mane augino Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti   
Dar kas nors svarbiau?

Eiliniai knygomis nepažymėti
Eiliniai mėtosi nesurastom žvaigždėm..

(„Prie Kryžiokų ežero“,  2007-11-22)

- Galingas tu, seni, oi galinga! Kad visa Lietuva tokia!- sustojęs pakalbėjau, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbrukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
- Sapnuojantis?
- Taip, sapnuojantis,- pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, pagalvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
- Ką - jeigu?
- Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius  sapnus sapnuoja ši giria su  mano ąžuolu. Arba, kad tik ir vienas ąžuolas.
- Kalbink eilėraštį, kalbink. Nepalik jo negyvo, nepalik...

ir jas savyje girdėjau kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Ne tą. Tiktai ne tą.
    - Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiau pusbalsiu, žiūrėdamas į papilkėjusius spalio pabaigos Balsių sodus. Atsakymo, žinoma, nelaukiau, nes tai visai nesvarbu. Sezonas baigiasi, užmigdydamas sodų gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau, negu vasarą ar rudens pradžioje, bet daugiau, negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima soduose įsikuria nuolatiniam gyvenimui. Truputį pavydu, o zylės glaudžiasi prie gyvenamų namų ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Suvokiu, kad apie mane kažką galvoja Vidinis ir net atsimindamas deklamuoja:

Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA –
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro.
Net iš dausų.

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne vis vien –
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
    („Prašau“, 2008-01-20)
.
  - Hė, ko jis knaisiojas? Bet kad  jau toks esi, tai būk!  Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodo vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net ir senatvė paliko galią jausti mielą bičiulį ten, kur jis yra, nepaisant toli ar arti. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį išgirsčiau, nesunkiai išgirstu ir beveik niekuomet neateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Nebandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautos galia. Tai tikriausiai todėl, kad lyg žinome, jog dangaus žmones ir jų gyvenimas dėl kažkokių priežasčių pridengtas ir saugomas paslapties ir nevalia kaišioti nosis ten, kur saviškiams jos nereikalingos. O mudviems sau Vidiniu šis reikalas įprastas kaip akiniais pabalnota nosis ar kepurė ant galvos. Taip jau nuo lopšio laikų.
    „ Betgi jis ruošiasi paskambinti ir telefonu“ – suvokiau.- Nagi, nagi! Skambink, brolau.“
    Ir jau girdžiu:
  - Laukiam ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
  - Kas atsitiko?
  - Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad  neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
    - Betgi ne dėl to skambini.
    - Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
    - Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
    - Kas, kas gyvena? Zylė?  Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
    - Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, ir vieno nebūčiau gebėjęs vidutiniškai parašyti. 
    - Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie tai nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina.  O ir raidžių trijulė, ypatingai raidė B! Ė, man regisi, kad paliktus už knygos borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
    -Tai todėl dabar ir deklamuoji, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
    - Kaip suprantu, tai neilgai truks, bet visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
    Atsikvėpiau ir:

Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA –
Pavargę vyčiai grįžta į namus...

(bus daugiau)

Leidžiuosi į tylą, kur tik ji ir aš
Ir kažkas, kas atsitinka,
Kai tokioj būty.

- Lukterėki, bičiuli. Tai puiku, kad tokie tavo ir Pranuco  ketinimai, bet esu gyvas, kaip alus. Noriu pabučiuoti Daliją,- ir, išskėtęs rankas ir kaip paukštis paplasnodamas Šekspyras lyg kažkada iš savo teatro: - Daliuk, palik poną Ražą ir gaudyki mane...
    Daugsyk esu manęs, kad nepaisant, kaip nuoširdžiai žmogus manytų, jog žino, pažysta Viljamą Šekspyrą nuo kepurės iki jo batų kulnų, kad jo trumpuose, tvarkingai pakirptuose panosės ūsuose kiekvieną šerį suskaičiavęs, kaip, beje, ir barzdoje taip pat, tačiau tai tik saviapgaulė. Ir bendrai, kuris iš žmonių galime pasakyti, jog žinome savo AŠ? Man būtų miela suvokti, kad paieškos tokių dalykų yra išgalvotos, nerimtos, sufantazuotos, o kalbame apie juos  tik todėl, kad bent kiek išrodytume savaip originalesni, tačiau save apgaudinėjančių keistuolių sąrašas nemenkėja. Ten ir mudviejų - Karlono ir Vidinio - pavardės. Paklusus proto galiai, nekyla ranka ištrinti jų iš ten. Žymiai lengviau pasilikti apsimelavusiems negu pripažinti, kad NEI SAVĘS, NEI KITŲ, O JUO LABIAU JO, VILJAMO ŠEKSPYRO neįmanoma pažinti...Tokio jo, kažkuo panašaus į gaidį, nebuvau matęs ir nežinojau - juoktis ar tik atlaidžiai šypsoti, tyliai džiaugiantis, koks nepaprastai gražus žmogus, kuomet jis atsipalaiduoja, suplasnoja, išeina iš Savęsp. Laikas pagaliau suvokti,  kad visi geriausi pasaulio teatrai  pirmiausiai išeina iš Žmogaus, iš jo AŠ, o ir visas dvasinis turtas sukurtas šitokiu būdu.
    O Dalija?
    Pamačiusi ir išgirdusi tokį Šekspyrą, ji dar pašviesėjo, pagražėjo ir... paklausykime:
    - O, Viljamai, nejau nežinai, kad draugų neišduodu, nemainau, neparduodu. Kviečiu ir tave būti mano draugu - eikš, pabučiuosiu!
    - Ne, mielojo, ne! Ir pati suprask, kodėl – NE! Žinoma, kad atplasnosiu, bet  bučiuosiu aš. Jeigu Tave būčiau pamatęs bent kiek  anksčiau, tavo nuostatos man būtų buvę priimtinos, miela  Dalija, Bet dabar atsiprašau. Dabar bučiuosiu aš.
    - Nuostatos? Mano? Ar manai, kad jos keičiasi?
    - Nežinau, ar keičiasi, bet faktas, kad šiandiena ŽINAU DAUGIAU NEGU VAKAR, nors, regis galėjau žinoti ir vakar.  Ir mano, kaip vyro... Ar girdite? – kaip vyro, o ne poeto Šekspyro, pareiga atsakingesnė. Privalau ją atlikti, Dalija, ir už tuos vyrus, kurių per skystos blauzdos padaryti taip, ką žadu aš. 
    - Ką? Fu! Tik išgirskite, ką jis kalba! - nusistebėjo autobuso keleivis. Jaunas. Išminčiaus veidu. Ir kaip kiekvienas jaunas žmogus, visuomet  truputį kvailesnis, negu žino.
    - Ką reiškia tavo Ką? - nežiūrėdamas  jo pusėn  pasakė Šekspyras  ir autobuso spūstis atsikvėpė, praretėjo, atsivėrė erdvės takas ateiti Žmogui pas Žmogų. Jo rankose atsirado nedidukė, bet labai graži savo kuklumu ir paprastumu puokštė gėlių. Eisena Šekspyro neįprasta, kad net nepasakysi kokia būtent - šilta, jauki, traukianti akis, BET KARTU IR PRIEKAIŠTINGA SAU IR VISAI VYRŲ GIMINEI, KAD geri darbai vėluoja dėl jų kaltės. Ir ne jie pirmieji ištarė jau Dalijai girdėtus žodžius:

rimipimi: Toks gražus kalbėjimas! Sujaudinote, Daliuk, iki ašarų. Žemai Jums lenkiuosi moterų vardu. 
spika: Žemai lenkiu galvą ir maldauju, kad visos moterys suprastų savo lemtį ir džiaugtųsi tuo, kad yra moterys.
nebeieškau: Kai Jums kartą, Dalija, pasakiau, kad esat tikra, pati nemokėjau paaiškinti, kokia esat. Dabar žinau. Dėkui už gražias mintis, už moters išaukštinimą galbūt mūsų pačių akyse.
Eiliuotoja:  Dėkoju Jums už šiuos nuostabius žodžius. Pasiskolinsiu juos ir mokysiuos dėkoti. Ačiū.
giedrex26: Labai graži padėka lemčiai, bet Tu, Dalija, daug kartų gražesnė už tuos nuostabiai skambančius žodžius.
Rykštė:
Ak, kaip gražu...
Nėra daugiau ką ir pridurti.
Skaitysiu ir skaitysiu. Ir reikia mokytis gyventi taip, kad po daug metų galėčiau pasakyt tą patį.
Rudenė:Pirmą kartą Jūsų nuotrauką pamačiau "ŽŽ" ir net aiktelėjau - kokia nuostabiai graži moteris, spindinti švelnumu ir ramybe. Ištvermės Jums, Mieloji Dalija!
    - Negi nei vieno vyro šiame autobuse,- ištarė Viljamas. Ir dar kiečiau prispausdamas liežuvį: - Negi?
    - Ar nematai? Neiškentė tas pats  jaunas žmogus
    - Čia tavo  komentaras?
    - Ar neaišku?
    - Ne, vyro nematau, - pasakė Šekspyras, artėdamas prie Dalijos iškilia, kilnią pagarbą moteriai rodančia eisena.

      - Ak!- trumpai, kaip paraku kulką sviedusi, aiktelėjo Obelis ir pirštai vėl susigniaužė į saują stipriai, kibiai, susigniaužė taip, kaip niekuomet anksčiau. Ir dabar, prie ką tik parašyto sakinio, dar kartą  atsimenu ją ir darosi apmaudu, kad savyje neturiu tiek energijos, kad gebėčiau aiškiau, protingiau reikšti savo mintis bent tada, kai užrašinėju atsiminimus. Atrodo girdžiu jos priekaištus, kad taikos Europoje laikas, mano žodynui prireikia gan nemielų dalykų –  kad ir parako. Bet ar tik man? Atsimenu protingai išrodantį vyrą, mano supratimu lyg lietuvį, tačiau kalbanti prancūzų kalbą, kuris parodydamas į Laukinę:
    - Ši mergiūkštė, kaip ir sakiau, aplenks daug ką.
    - Tik jau ne autobuse, ne.  Ar užsimiršai? Be vairuotojo gi. O dievai mato, kaip miela. Jokios baimės, ogi jokios! Aš noriu būti stipri, Avoir, tai tiesa. Ir tai svarbu aplenkiant, bet ar reikia? Va, paimi už rankos ar parankės ir...  einam ar bėgam palengva, ristele, netrepsėdami. Dviejų žmonių kelias bendroje sumoje  visuomet ilgesnis negu vieno. Ir nemanyk, kad nenoriu bučiuotis. Tik, žinoma, ne bėgdama, ar net eidama.
    - Aš tai mėgstu pamiegoti ir dažnai tenka prisipažinti – ot! velnias, ir vėl pramiegojau. Bet labai džiaugiuosi dėl tavęs, Obelie.
    - Ar manai, kad pramiegu tokius dalykus?- kilstelėjo antakius Obelis, supratusi pašnekovo žodžius tiesmukiškai. Avoir tyliai šyptelėjo ir jam buvo smagu pasakyti:
    - Viliuosi, kad kuriądien sukaupsiu tiek valios, tiek parako, kad sugebėsiu kryptingai judėti į priekį, kaip tu. Net galima tuo patikėti. Pažiūrėk, - prinešdamas arčiau dešinį petį rodė lietuvis-prancūzas spindinčias, žybsinčias, žiburiuojančias kelias svajonių dulkeles, išslydusias iš Laukines Obelies saujos ir nusileidusias ant jo drabužio: - Ar matai, Laukine?
    - Laukine Obelie, - šyptelėjo ji. - Bet iš tikrųjų, kur važiuojame, kur nuveš toks niekieno nevairuojamas autobusas. Ar manai, kad jam rūpi, kokia kryptimi važiuoja. Juolab, ar žino, kad man reikia išlipti Epilogo stotelėje. Turbūt, važiuoja ir tiek! Tai lengviausia.
    Taip šnekučiavosi juodu, Laukinė Obelis ir Avoir, bet ir kitiems keleiviams poreikis šnektelėti  didelis ir jie tą darė nepaisydami, ar kas juos girdi. Ir kitaip poreikį suprato Vidinis. Atrodė, kad po pasiglėbesčiavimo su autobuso vairuotoju, atjaunėjo, pasidarė žvalesnis ir net užmiršęs, kad kažkur Vilniuje netoli Jeruzalės yra  Santariškės su ligoninėmis. Aš irgi jaučiausi kaip jis, netgi manydamas, kad galiu iš anksto nutuokti , kokius žodžius pasakys Vidinis. Ir dabar atsimenu, kad jie neretai būdavo lyg ištraukti iš  mano burnos- neatrodė, kad galiu kažką prie jų pridėti ar atimti. Tai, matyt, todėl, kad jautėme, jog visas pasaulis sutilpo sielose, o Dievas buvo vienas. Jo vardą abu gerai žinojome, bet atsimindami įsakymą “Netark Dievo vardo be reikalo“, kantriai lūkuriavome, kol ilgiau kęsti jau buvo neįmanoma, reikėjo žiotis ir, nieko nepaisant, ištarti jo  vardą. Vidiniui tai padaryti vis dar  buvo sunku, todėl pradėjo iš tolimų prieigų, bandydamas lyg šydu prisidengti Šekspyru.
    - Mielas Viljamai, ak, kaip norėtųsi  būti tavimi tiktu. Suprask, mielasis. Sakau, nors tu suprask,  apie ką  kalbėsiu. Būk kad ir vienas klausytojas, bet - suprask! Čia tiek daug jaunimėlio jaunimo, kad ...  Nemanyk, kad mudu su Pranucu tokie kvaili. Suprantame, kad ir po dvidešimt kartų taisinėtumei savo posmus, o tavimi, Viljamai, nebūsime. Bet sakau - supraski, kad džiaugiamės ne tuo, kuo būsime – nebūsime, o kad einame link tavęs, kad artėjame...
    - Jis beveik cituoja mane, - išgirdau prancūziškai kalbantį lietuvį, vadinamą Avoir. - Atsimink, ką  tau sakiau.
    - Ar manai, kad užmiršau?
    - Nemanau, bet koks stebėtinas sutapimas!
    - Betgi tai gerai. Aš irgi manau, kad esi teisus. Net vienam bekelniui ponui sakiau...
    - Pranui?
    - Kai reikės tą bekelnį įvardinsiu.
    - Jeigu kalbi apie Praną, nemanyk, kad jis bekelnis. Šis žmogus vardan provokacijos net tik sau, tačiau ir bet kam kelnes pasiryžęs numauti. Ne šiaip sau jam pasakyta: NEIŠDEGS!
    Neatrodė, kad toks Avoir irr Laukinės Obels dialogas buvo plačiau išgirstas autobuso keleivių, bet kad jis svarus, rodo kūrino „Svajonė apie sniegą“ paraštėje paliktas Laukinės Obelies užrašas:
    „Prancūzas įsakė dar 20 katrų perskaityti. Vakar pradėjau ir matau, kad jis 100 kartų teisus. O kada aš 20 kartų spėsiu perskaityti? Visgi 18 lankų!“
  Tokia detalė tik primena, kad autobuso keleiviai it bitutės dūzgė atnešdamos į avilį savo medų. Kaip ir Vidinis. Dar jis tik smaginosi išrėžti prasmingiausią savo gyvenime kalbą, kai Viljamas Šekspyras:
      - Lukterėki, bičiuli. Tai puiku, kad tokie tavo ir Pranuco  ketinimai, bet esu gyvas, kaip alus. Noriu pabučiuoti Daliją,- ir, išskėtęs rankas ir kaip paukštis paplasnodamas: - Daliuk, palik poną Ražą ir gaudyki mane...

      Gražus tas trijų trumpų žodelių sakinys – „O buvo taip“, bet nepaisant to, labai įpareigojantis. Vėl savyje stengiuosi išgirsti, suvokti, pauosti  tą BUVO ir suprantu, kad tokiuose nutikimuose  smulkmenų nėra, bet tarp reikšmingų dalykų visuomet yra dar reikšmingesnių. Suvokiu, kad niekas iš autobuso keleivių lig šiolei neužmiršęs anuomet matyto vaizdo, bet giliausiai, jautriausiai akių vyzdžiuose atgyja vairuotojo paveikslas. Vidiniui nepavyko padeklamuoti visą kūrinį ir nemanau, kad kas kitas būtų tai sugebėjęs, nes netikėtai kaip žaibas švystelėjo skardus, varstantis dvasią kone moteriškas balsas vairuotojo, užsimojusio vienu ypu išrėkti nemenką knyga, tačiau šitaip persistengęs, negalėjo iškalbėti nei žodelio. Jis tiesiog žaibavo, neršė po visą autobusą, o žodžiai atsirado tik tuomet, kai vairuotojas jau buvo galingai apglėbęs Vidini –
    - Broli, Vidini!- sudejavo, suklykė, apsidžiaugė. Tuoj metėsi prie manęs: - Broli Pranuci! - vėl reiškė jausmus ir pajaučiau, kaip braška mano šonkauliai. Niekam niekuomet gyvenime mudu su Vidiniu nebuvojame taip reikšmingi, kai anuomet jam, autobuso vairą palikusiam vairuotojui. Bet tai dar pusė velnio, galima buvo kentėti, tačiau  kai į šitą klyksmą  pakilome ir mudu su Vidiniu, kaukdami „O broli Ypata!“, tuomet jau dangus pradėjo maišytis su žeme ir niekam nebuvo svarbu žinoti, kad prie autobuso vairo nėra žmogaus. Ir  niekam neįdomu, kad nepaisant to, autobusas važiuoja, nenukrisdamas nuo kelio ir nesidauždamas su kitu transportu. Kaip ilgai- trumpai toks mūsų trijų –Ypatos, Vidinio ir mano -  glebėsčiavimasis užtruko, jau turbūt istorija nutylės - buvome aukščiau Viljamo Šekspyro, aukščiau jo išbučiuotosios Anicetos. Net Laukinė Obelis užsimiršo, kad jos saujos pilnos svajonių; saujos pradėjo plyštinėti, trūkinėti ir pro atsiradusius plyšelius pradėjo birti, lašėti, dulkėti svajones. 
    Tačiau ar kas mato? Ar kam rūpi? Bet ne todėl, kad autobuso publika apatiška. Oi, ne  todėl! Panašiai, kaip didesnė jėga įveikia mažesnę, taip ir reiškiniai – rėksmingesni paima viršų, savimi užgoždami tylesnius ir publikos dėmesys juos aplenkia. Taip ir mūsų autobuse - nebuvo poreikio  stebėti, pažinti, suprasti, kad iš Obelies saujų laša ne vanduo, byra ne lubinai ar pupos ir ne dulkės, žybsėdamos kibirkštėlėmis, išsklinda besparniais angeliukais. Tačiau tai, kas sklandė kaip dulkės, kas biro ir varvėjo ant grindų iš Laukinės Obelies saujų, būtent jos, svajonės, ir gelbėjo nesuprantamai, gal net kvailai atrodančią padėtį –[i] jos irgi, nenorėdamos būti suspardytos, sutryptos ar kitaip paniekintos, suklykė, sudejavo, barėsi, pyko, prašė...
    - O Viešpatie!- atsiskyrė Viljamas Šekspyras, puldamasis prie Obelies!- niekuomet, kad ir kas beatsitiktų, nedarykite taip – nevarvinkite, nebarstykite, nedulkinkite savo svajonių. Tai ne dvarų ar bankų, tai juk , gražuole, dvasios turtas. Tavo pačios, mergužėle! Bet kartu, žinoma, ir kiekvieno mūsų.- Ir dar aukščiau pakeltu balsu ir visai publikai: - Atsargiai ponai! žmonės! kiaulės! netrypkite Obelies ir visų mūsų svajonių...
    - Ak!- trumpai, kaip paraku sviedusi kulką, aiktelėjo Obelis ir pirštai vėl susigniaužė į saują stipriai, kibiai, susigniaužė taip, kaip niekuomet dar taip nebuvo.     
[bus daugiau]

    Kai atrodė, kad autobusas turėtų sustoti, nelauktai pasigirdo  linksmas pranešimas.
    - Ponai, patikėkite, jau daug metų, kai prie vairo. Visko matęs, nemažiau patyręs, bet tokios mielos publikos autobuse dar neturėjęs. Jums patinka, taip? Man irgi. Bet labiausia, regis, patinka Dievui. Jis perėmė iš manęs vairą. Džiaukimės, nes, atrodo, gyvenime nėra kitos tokios vietelės, kur taip arti žmogus prie žmogaus.
      Kurį laiką autobusą užspringtino tyla – nei žmonių kalbos, nei jų kvėpavimo, nei motoro ūžesio, nei geležies žagsėjimo. Tylu kaip kurčio ausyje. Ir tik po gerokai užtrukusios kone mirtinos tylos:
    - Gerai, kad ne karo metas. Antraip Dievui tektų pagalvoti, kaip pasirūpinti autobuso vairuotoju. Ir tai nebūtų nuodėmė.
    - Kodėl taip atgrasiai? Sakiau gi – džiaukimės! Jis pats susirado mus. Visus. Be išimčių.
    - Tokiais dalykais nejuokaujama.
    - Stabdyk autobusą, antikriste, - pasigirdo dar vienas balsas.
    - Negirdite, ką kalbu ar kaip? – pasakė vairuotojas ir, pakilęs nuo vairo, apysenio, kažkur matyto žmogaus, tačiau tvirtai ir lengvai jį laikančiais žingsniais, atėjo į keleivių saloną. Tai, žinoma, buvo stebuklas, bet juo reikėjo tikėti, o kuomet pasaulyje tiek daug prigrūsta neįtikėtinų dalykų, visi buvome tikri, kad likimas mus apdovanoja vienu iš jų – pirmą kartą važiuojame autobusu, kuomet jis apsieina be žmogaus už vairo. Žvilgterėjau į Obelį, į jos rankas ir atrodė, kad ir vienas žmogus gali papuošti net ir niaurią minią, kuomet jis va toks – su pilnomis saujomis svajonių. Ir atrodė labai  natūralu, kad autobusas panūdo pagyventi kitaip: 
    - O kur tavo Šekspyras?- pasidomėjo Obelis, sugavusi mano žvilgsnį.
    - Yra. Bet kodėl  jis – mano? O jis... Kaip ir dažniausia. Jis  įsimylėjęs.
    - Yra?- net apsidžiaugė, nors, atrodo, turėjo būti kitaip, bent neužmirštant, kad autobusas važiuoja be vairuotojo: - Nagi, nagi! Būtų įdomu pačiai pasižiūrėti, kaip jis atrodo.
    - Vidini, girdi? Tegu mato. Ar geram žmogui gaila? 
    - Žinoma, kad ne gaila, -  ir  jau negarsiai pašaukdamas: - Viljamai, baik bučiuotis! Nemanyk, kad tik jai vienai esi reikalingas, - ir netrukus  pamatėme, kaip iš ten, kur buvo parašyta:
“Tai ko gi čia atsidangino visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje! Suprantama, jei taip elgiasi devyniolikmečiai, tokie kaip ji. Bet šitie... Pradeda pykinti. Gal jie tariasi esą įsimylėję? Argi įmanoma įsimylėti, sulaukus penkiasdešimties?“, -
    išėjo laimingai besišypsantis diedas ir paduodamas man ranką:
    - Kur nueik, tavęs visur pilna. Sakykite, kas atsitiko?
    - Džiaugtis reikia!  Girdėjai, ką vairuotojas sakė?
    - O ką aš darau?
    -  Jis akinius pamatė,- parodęs akimis į mane, mestelėjo Vidinis.
    - Tikrai?
    - Pradžioje buto raktus, o paskui, jų ieškodamas, ir akinius, - prisipažinau .
    - Pamanyk! „Pametė buto raktus“! Niekam vertas tas tavo butas, Pranuci, jeigu jam reikalingi raktai, - turbūt nesuprato Šekspyras, kokius niekus kalba. Man gi dabar rūpėjo irgi ne butas. 
    - Regi šią panele? Ar ne geriau tau bučiuotis su ja, o ne su ta sene.
    - Iš kur žinios, kad  ji sena? - lyg nustebo. Ir jau atsidusdamas taip, kad išgirstų visi autobuso keleiviai: - O Viešpatie, tik senas, labai senas, jau viską užmiršęs žmogus, gali tokias žodžiais medų gadinti. Irgi, mat, meilės reikalų žinovas! – ir grįžtelėjęs per petį: - Aniceta, girdi, ką jie čia liežuviais mala! Juokis, Aniceta, - paragino ir nusikvatojo:
    - Cha-cha-cha! Man žmogus, kad ir sudiržęs, sukempėjęs, klibantis kaip išpuvęs dantis, pasispiriantis lazda, bet jeigu jis gražus, suprantu, kad gražus. O kad panelė taip rašo, taigi dar labai jauna. - Ir Obeliai: - Džiaugiuosi, kad susitinkame tokioje būtyje.
    - Bet jus turbūt apie Liną, o aš... Laukinė Obelis. Ir man tikrai ne devyniolika.
    -Pranucis mane irgi visokį mato, bet visuomet tik per kelias  soneto eilutes. Tačiau man malonu, - atsiliepė Viljamas ir  nepaisydama ar reikia – nereikia:

Man reikia,
Kad pasaulyje dalia,
Tokia, kaip ši  - nekisdama išliktų:
“Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė“. 
    - O toliau? Ir pagaliau prisipažinkite, katras iš  judviejų autorius - tu, Pranuci, ar Vidinis? Bet, tiesą sakant, argi tai svaru? Žinau, kad šlamštas, bet miela, gražu, kad ir nemokšoms reikalingas esu, kad padedu lipti į dangų. Aha, atsiminiau:

„Aš noriu, Viljamai Šekspyrai,
Net pokyliuose būt su mintimis,
Kai noris, išbučiavus žodį,
Kaip poterį prasmingai pakartoti
Ir nemanyti, kad kažkas ne taip“, -
    vėl padeklamavo eilėraščio fragmentą Viljamas ir jau kumštelėjęs man ir paniukindamas: - Nu!
    Vidinis suprato man pagalbos šaukiančias akis ir jo paramos laukti nereikėjo. Pamačiau jį sustojusį priešais Viljamą, sužiurusį jam į veidą ir niekas, regis, netrukdė jam būti tik su juo, Viljamui Šekspyrui atnešantį auką ir pagarbą.
Vidinis:
Manęs dar čia nebuvo, kai kiti,
Paarę lauką, rodė į tave.
Taip sužinojau, kaip sunokti širdimi,
Net ir pasaulį piešti pagal ją
Nepaisant, kaip atrodo galvai.“
    - Kąąąą? - kone kaip rudenio gervė spygtelėjo Šekspyras, matyt, kažkuo nepatenkintas, bet tuokart ir ant jo, ir ant visų keleivių galvų užgriuvo vairuotoja šauksmas. Tai vienintelis toks tragiškai džiugus šauksmas, kurį per savo amželį girdėjau ir, žinoma, būtų žema galvoti, kad  dar kada nors išgirsiu. Bet dabar, paėmęs Laukinės Obelies raštus, skaitau:
    “Svajonės - tai vienintelis mano turtas. Kai jos mane aplanko, turiu sugniaužti delną ir stipriai laikyti. Jei paleisiu, prarasiu viską. Niekas manęs nesuras, jei gyvenime teks pasiklysti“
    Kas dar taip rašė, nežinau, o kodėl taip įmanoma parašyt, tai net nenumanau, o... žinau.  Kai vėliau Obelies klausiau, kodėl ji savo raštuose nutylėjus tokį epizodą, truputį parausdama sakė, kad, girdi,  rašyk - nerašyk, niekas tuo nepatikės.
    O buvo taip...   
      /bus daugiau/

    - Liūdi?
    -Tu ką! Autobusu važiuoju. Negi nematai, kokia žmonių grūstis?  Atrodytų, kad nėra kuo kvėpuotis, bet kai pasistengi būti laisvas, tai argi sunku? Pažiūrėk į ANUOSIUS! Už mudu, regis, jaunesni, bet nejauni, o bučiuojasi. Va kokia žmonių košė - jauni, seni, vaikai, paaugliai,  bet argi jiems trukdo? Bučiuojas, - džiugiai kalbėjo Vidinis.
    - Tokių dalykų kitiems neparodysi. Kai žmogus ne tik negirdi, bet ir nejaučia pasaulio, tai baisu. Bet nepaisyk arba kitaip -nekreipk dėmesio. Taip Dievo padaryta:  visokių yra, bet visokių reikia,- muzikaliu, iš sielos atklydusiu balsu pasakė moteris ir aš pažinau, kad tai ji, Laukinė Obelis. O pažinti irgi nebuvo sunku, kadangi jau ne kartą buvau ją girdėjęs. Paskutinį kartą ji taip:

    “Baigta!
    Liko tik epilogas.
    Gal bus sniego, o gal ir ledo?
    Gal Kenis pagaliau iššliuoš su slidėm, gal netgi kartu su Lina? O gal nė vienas...
      - Ar įdomu?“ - tąkart dar paklausė.
      - Palik ramybėje, - dabar burbtelėjau jos pusėn.
      - O tu ar palieki?- atkirto.
      Ir štai suprantu, kad kitaip būti jau negali. Sekiodamas  Vidinį pats nepajutau, kai įkritau į autobusą, kuris važiavo nežinia kokios šalies keliais ir net nelabai suprasi, kokiu metų laiku. Bet dar  labiau nustebino Obelies: „ Baigta!“ Liko tik epilogas“. Žinojau, kad pati mėgusi cituoti ( jeigu neklystų) S. Kierkegaardą ir ypač atkakliai įsikibusi į jo: „Gyvenimą galimą suprasti tik žvelgiant  atgal, bet gyventi tenka į priekį“.
    „ O gal tai ne ji, ne Laukinė Obelis? – pamaniau, bet netoli  pamačiau ir kitas pažįstamas personas, o pamatęs Driežą, jau negalėjau abejoti, kad kažką savyje painioju. - Tik kodėl taip, kad man visa tai tik prologas, o jie jau nusitaikę į epilogą? Galbūt iš tiesų pakluso S. Kierkegaardui ir mano, kad išlipę iš autobuso, galės  ramiai dairytis po praeitį, stebėti ją ir šitaip išmoks suprasti  gyvenimą“.
    Bet štai ir vėl Obelis ir, beje, visai nepataikydama į mano mintis.
    - Man tas tavo, ponas Pranai: „O žuvys plauko po lendu kaip svetinkūnis.
    - Taip?  Bet  gal geriau žiūrėk  ne kaip kas čia bučiuojasi, o žvilgterėjusi į dangų, išgirsk, ką sako Juodvarnė.
    -  O ką?
    - O tą! Argi sunku pakelti galvą ir išgirsti?
    - Gal tu žinai, ką sako Juodvarnė? - sužiuro Obelis į Vidinį.
    - Ė, nepaisyk  jos, - pasakė  jis ir vis dėlto, prarijęs tris pirmuosius sakinus, kitus tris pasakė kaip Juodvardė: „Nekėliau į šiukšlių dėžę, nors ir ne eseistika ten. Jis tikriausiai netiktų į nė vieną šios svetainės skiltį. Bet tai nereiškia, kad tai blogas rašinys.“
    - Ar tai blogai? - kažkodėl perklausė Laukinė.
    - Taigi pasakyta,- atsiliepė Driežas, - kad  geras, nes jeigu „nesi blogas,"  tai savaime suprantama.
    - Vadinasi, mano dar geresnis,- pasakiau apie savo kūrinį, bet turbūt per garsiai, nes net „...visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje!“ nutilo, nuščiuvo, liovėsi bučiuotis, o tokio dėmesio pagautas, ryžtingai, dar aukščiau pakeldamas balsą, padeklamavau iš savo susitikimų  su Viljamu Šekspyru:

    Žalioji vasara,
    Kaip ir pražydusi gėlė,
    Kaip aš su lopšiu savo ar lazda
    Įstrigome ne amžinai -
    Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
    Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
    Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
    Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
    Po kojomis iškritęs girgžda.
    Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
    Kai šitaip balta, balta, balta,
    O žuvys plauko po ledu.

    Regis, ir tada žinojau, kad tiek daug deklamuoti nereikėję.  Ko gero, pakako paskutinės eilutės apie plaukiojančias žuvis po ledui, bet gi nepaslaptins, kad tuomet, kai kažkas trukteli už liežuvio, įvyksta tai, ko nesitiki. Tačiau suvokiau, kad šitame autobuse ne šiaip sau atsiradau, o kad sąžiningai atlikčiau provokatoriaus darbą, už kurį gaunu netgi daugiau, negu tenka išlaidauti aprangai ir pramitimui. Ir taip:
    - Beje, Obelie, ar žinai, kodėl  tau mano žuvys nepatikę? –stebinau autobuso publiką savo mužikišku užsispyrimu, vis klausdamas ko ji ir publika nežino. Aš, beje, irgi. Bet mano darbe šis metodas labai reikalingas ir neretai suteikia informacijos, kurią noriu išgauti. Laukinė  Obelis tokiu poelgiu irgi buvo pražiodinta nuostabos, tačiau vis dėlto:
    - Pasakyk, Pranai, ką bendro turi mano nuoširdi kritika apie tavo žuvis su mano kūryba?
    - Aš gal, mieloji, ne todėl ieškau tavęs, kad pamatyčiau, kokia  miela, graži. Labiau panašu, jog noriu pamatyti, kaip irkluoji per ledą ir paprašyti, kad to nedarytum ir nebaidytum  po ledu plaukiojančių žuvų.
    - Tu jau gebi mane cituoti? Kūrinys toks didelis, kad maniau, niekas,  net Driežas nesugebės jo perskaityti, o prašau... Net ir tu cituoji. Leisk,  mielasis, tave pabučiuoti.
    - Nereikia. Nebent kada nors ateityje ant Tauro kalno, - grubokai pasakiau ir pirmą kartą per šį nutikimą susigriebiau, kad gal užtenka. Juk ir būnant provokatoriumi, vis tiek išlieka kažkiek žmogaus. Ir gal ne nuodėmė bent porą žodžių Obeliai  ištarti jo, žmogaus,  kalba. Gal net pacituoti, nes, jai, regis, tai patikę. Bet kaip tai padaryti?
    Žinome, kokiu neįtikėtinai dideliu greičiu sklinda šviesa, bet kas žino, kokį greitį įgauna žmogaus mintys? Ir ar kas gali būti tikras, kad kalbėdama apie Ją, Laukinė Obelis kalba ir apie save.  Ir tuomet jau... „Bet ša, Pranai“, - nutildžiau  save, atodūsiu išdejuodamas citatą iš jos kūrinio „Svajonė apie sniegą.“ Dabar prireiktų pastangų, kad  ją  atsiminčiau, o  tada  ji pati įšoko į atodūsį ir labai norėjosi, kad  ji būtų ne tik išgirsta taip, kaip parašyta  kūrinyje, bet ir taip, kaip tuomet man pavyko  pasakyti:
      - “Gyventi kartu iki pat aštuoniasdešimties. Nors ir nustos bučiuotis.“
    - Gyvenk nors iki  šimto. Negaila. Bet kartu? O ne! Ne!- piktai pro dantis prakošė Driežas. - Kad tokie apsamanoję kelmai į mūsų beatričes kėsintųsi... O ne! Šitaip  tikrai nebus!
    "Ir šis baugina", - pamaniau sau ir, padėjęs tašką, galvoju, kiek dar daug po jo darbų reikia padaryti, kad. regis, net ir nedidelis  sumanumas priartėtų prie epilogo.
    Kažin, ar pasiseks?