3. Užverčiau lietuvio kalendorių,

norėdamas įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalbu apie varduvininkus, kuriuos juodu ant balto mini „Lietuvio kalendorius“.  Neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo diena, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai...  Ar nebesarmačiai? Žiūriu į atversto kalendoriaus spalio 28 d. lapelį, perskaitau vardus, o varduvininkų kaip nėra, taip iki pat vidurdienio, kol pagaliau užrakinome namų duris ir sodo vartus. Matyt, kažkokiu būdu patyrė, kad susiruošėme išvažiuoti. Argi nebesarmačiai, a?
- Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Judas, ir Tadas, ir Simas... Visas Simajudas, - pašaipiai gelia žmona matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotai, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir prašau - visas sunkvežimis.
- Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman,- vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi nebesarmačiai, a?
- Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Sarmata juolab.
- Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti – abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
- Iš kur žinai?
- Anas pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet juk netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Tai vienas iš nedaugelio, kurio autoryste neabejoju. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašytas. Vienas žodis – „bukietas“ ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi "Lietuviu kalbos žodyne" išgirsti, kaip dainuoja: „Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį“.
Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau – su kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
- Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai aš darbe miegu,- pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotojas. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
- Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą neužtruksi.
- Ir tada nesiruošiau, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
- Atsimenu tą bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileide pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo —
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę...
      ( „Bukietas žmonai“) 2009-01-01

Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
- Ačiū.
- Ką?
- Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių. Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek daug jų buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti – sugrįžk, akimirka. Bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
-Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi:- Nežinau, kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nesinorėjau galvoti, ar turėjo jis pasirinkimo galimybę.
- Ar neatrodo, kad  mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O juk taip arti vienas kito.  Greit keturi dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
- Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
-Tu – ką? Ar mane vyru nelaikai?
- Aš ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
- Meškerę? Na, žinoma.
- Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
- Ko gero,- pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
- Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga  Maksimos parduotuvė.
- Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose, ir pailsėsime.
Linksmai nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.