O buvo taip...

      Gražus tas trijų trumpų žodelių sakinys – „O buvo taip“, bet nepaisant to, labai įpareigojantis. Vėl savyje stengiuosi išgirsti, suvokti, pauosti  tą BUVO ir suprantu, kad tokiuose nutikimuose  smulkmenų nėra, bet tarp reikšmingų dalykų visuomet yra dar reikšmingesnių. Suvokiu, kad niekas iš autobuso keleivių lig šiolei neužmiršęs anuomet matyto vaizdo, bet giliausiai, jautriausiai akių vyzdžiuose atgyja vairuotojo paveikslas. Vidiniui nepavyko padeklamuoti visą kūrinį ir nemanau, kad kas kitas būtų tai sugebėjęs, nes netikėtai kaip žaibas švystelėjo skardus, varstantis dvasią kone moteriškas balsas vairuotojo, užsimojusio vienu ypu išrėkti nemenką knyga, tačiau šitaip persistengęs, negalėjo iškalbėti nei žodelio. Jis tiesiog žaibavo, neršė po visą autobusą, o žodžiai atsirado tik tuomet, kai vairuotojas jau buvo galingai apglėbęs Vidini –
    - Broli, Vidini!- sudejavo, suklykė, apsidžiaugė. Tuoj metėsi prie manęs: - Broli Pranuci! - vėl reiškė jausmus ir pajaučiau, kaip braška mano šonkauliai. Niekam niekuomet gyvenime mudu su Vidiniu nebuvojame taip reikšmingi, kai anuomet jam, autobuso vairą palikusiam vairuotojui. Bet tai dar pusė velnio, galima buvo kentėti, tačiau  kai į šitą klyksmą  pakilome ir mudu su Vidiniu, kaukdami „O broli Ypata!“, tuomet jau dangus pradėjo maišytis su žeme ir niekam nebuvo svarbu žinoti, kad prie autobuso vairo nėra žmogaus. Ir  niekam neįdomu, kad nepaisant to, autobusas važiuoja, nenukrisdamas nuo kelio ir nesidauždamas su kitu transportu. Kaip ilgai- trumpai toks mūsų trijų –Ypatos, Vidinio ir mano -  glebėsčiavimasis užtruko, jau turbūt istorija nutylės - buvome aukščiau Viljamo Šekspyro, aukščiau jo išbučiuotosios Anicetos. Net Laukinė Obelis užsimiršo, kad jos saujos pilnos svajonių; saujos pradėjo plyštinėti, trūkinėti ir pro atsiradusius plyšelius pradėjo birti, lašėti, dulkėti svajones. 
    Tačiau ar kas mato? Ar kam rūpi? Bet ne todėl, kad autobuso publika apatiška. Oi, ne  todėl! Panašiai, kaip didesnė jėga įveikia mažesnę, taip ir reiškiniai – rėksmingesni paima viršų, savimi užgoždami tylesnius ir publikos dėmesys juos aplenkia. Taip ir mūsų autobuse - nebuvo poreikio  stebėti, pažinti, suprasti, kad iš Obelies saujų laša ne vanduo, byra ne lubinai ar pupos ir ne dulkės, žybsėdamos kibirkštėlėmis, išsklinda besparniais angeliukais. Tačiau tai, kas sklandė kaip dulkės, kas biro ir varvėjo ant grindų iš Laukinės Obelies saujų, būtent jos, svajonės, ir gelbėjo nesuprantamai, gal net kvailai atrodančią padėtį –[i] jos irgi, nenorėdamos būti suspardytos, sutryptos ar kitaip paniekintos, suklykė, sudejavo, barėsi, pyko, prašė...
    - O Viešpatie!- atsiskyrė Viljamas Šekspyras, puldamasis prie Obelies!- niekuomet, kad ir kas beatsitiktų, nedarykite taip – nevarvinkite, nebarstykite, nedulkinkite savo svajonių. Tai ne dvarų ar bankų, tai juk , gražuole, dvasios turtas. Tavo pačios, mergužėle! Bet kartu, žinoma, ir kiekvieno mūsų.- Ir dar aukščiau pakeltu balsu ir visai publikai: - Atsargiai ponai! žmonės! kiaulės! netrypkite Obelies ir visų mūsų svajonių...
    - Ak!- trumpai, kaip paraku sviedusi kulką, aiktelėjo Obelis ir pirštai vėl susigniaužė į saują stipriai, kibiai, susigniaužė taip, kaip niekuomet dar taip nebuvo.     
[bus daugiau]