Ko nepasakė Laukinė

    Kai atrodė, kad autobusas turėtų sustoti, nelauktai pasigirdo  linksmas pranešimas.
    - Ponai, patikėkite, jau daug metų, kai prie vairo. Visko matęs, nemažiau patyręs, bet tokios mielos publikos autobuse dar neturėjęs. Jums patinka, taip? Man irgi. Bet labiausia, regis, patinka Dievui. Jis perėmė iš manęs vairą. Džiaukimės, nes, atrodo, gyvenime nėra kitos tokios vietelės, kur taip arti žmogus prie žmogaus.
      Kurį laiką autobusą užspringtino tyla – nei žmonių kalbos, nei jų kvėpavimo, nei motoro ūžesio, nei geležies žagsėjimo. Tylu kaip kurčio ausyje. Ir tik po gerokai užtrukusios kone mirtinos tylos:
    - Gerai, kad ne karo metas. Antraip Dievui tektų pagalvoti, kaip pasirūpinti autobuso vairuotoju. Ir tai nebūtų nuodėmė.
    - Kodėl taip atgrasiai? Sakiau gi – džiaukimės! Jis pats susirado mus. Visus. Be išimčių.
    - Tokiais dalykais nejuokaujama.
    - Stabdyk autobusą, antikriste, - pasigirdo dar vienas balsas.
    - Negirdite, ką kalbu ar kaip? – pasakė vairuotojas ir, pakilęs nuo vairo, apysenio, kažkur matyto žmogaus, tačiau tvirtai ir lengvai jį laikančiais žingsniais, atėjo į keleivių saloną. Tai, žinoma, buvo stebuklas, bet juo reikėjo tikėti, o kuomet pasaulyje tiek daug prigrūsta neįtikėtinų dalykų, visi buvome tikri, kad likimas mus apdovanoja vienu iš jų – pirmą kartą važiuojame autobusu, kuomet jis apsieina be žmogaus už vairo. Žvilgterėjau į Obelį, į jos rankas ir atrodė, kad ir vienas žmogus gali papuošti net ir niaurią minią, kuomet jis va toks – su pilnomis saujomis svajonių. Ir atrodė labai  natūralu, kad autobusas panūdo pagyventi kitaip: 
    - O kur tavo Šekspyras?- pasidomėjo Obelis, sugavusi mano žvilgsnį.
    - Yra. Bet kodėl  jis – mano? O jis... Kaip ir dažniausia. Jis  įsimylėjęs.
    - Yra?- net apsidžiaugė, nors, atrodo, turėjo būti kitaip, bent neužmirštant, kad autobusas važiuoja be vairuotojo: - Nagi, nagi! Būtų įdomu pačiai pasižiūrėti, kaip jis atrodo.
    - Vidini, girdi? Tegu mato. Ar geram žmogui gaila? 
    - Žinoma, kad ne gaila, -  ir  jau negarsiai pašaukdamas: - Viljamai, baik bučiuotis! Nemanyk, kad tik jai vienai esi reikalingas, - ir netrukus  pamatėme, kaip iš ten, kur buvo parašyta:
“Tai ko gi čia atsidangino visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje! Suprantama, jei taip elgiasi devyniolikmečiai, tokie kaip ji. Bet šitie... Pradeda pykinti. Gal jie tariasi esą įsimylėję? Argi įmanoma įsimylėti, sulaukus penkiasdešimties?“, -
    išėjo laimingai besišypsantis diedas ir paduodamas man ranką:
    - Kur nueik, tavęs visur pilna. Sakykite, kas atsitiko?
    - Džiaugtis reikia!  Girdėjai, ką vairuotojas sakė?
    - O ką aš darau?
    -  Jis akinius pamatė,- parodęs akimis į mane, mestelėjo Vidinis.
    - Tikrai?
    - Pradžioje buto raktus, o paskui, jų ieškodamas, ir akinius, - prisipažinau .
    - Pamanyk! „Pametė buto raktus“! Niekam vertas tas tavo butas, Pranuci, jeigu jam reikalingi raktai, - turbūt nesuprato Šekspyras, kokius niekus kalba. Man gi dabar rūpėjo irgi ne butas. 
    - Regi šią panele? Ar ne geriau tau bučiuotis su ja, o ne su ta sene.
    - Iš kur žinios, kad  ji sena? - lyg nustebo. Ir jau atsidusdamas taip, kad išgirstų visi autobuso keleiviai: - O Viešpatie, tik senas, labai senas, jau viską užmiršęs žmogus, gali tokias žodžiais medų gadinti. Irgi, mat, meilės reikalų žinovas! – ir grįžtelėjęs per petį: - Aniceta, girdi, ką jie čia liežuviais mala! Juokis, Aniceta, - paragino ir nusikvatojo:
    - Cha-cha-cha! Man žmogus, kad ir sudiržęs, sukempėjęs, klibantis kaip išpuvęs dantis, pasispiriantis lazda, bet jeigu jis gražus, suprantu, kad gražus. O kad panelė taip rašo, taigi dar labai jauna. - Ir Obeliai: - Džiaugiuosi, kad susitinkame tokioje būtyje.
    - Bet jus turbūt apie Liną, o aš... Laukinė Obelis. Ir man tikrai ne devyniolika.
    -Pranucis mane irgi visokį mato, bet visuomet tik per kelias  soneto eilutes. Tačiau man malonu, - atsiliepė Viljamas ir  nepaisydama ar reikia – nereikia:

Man reikia,
Kad pasaulyje dalia,
Tokia, kaip ši  - nekisdama išliktų:
“Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė“. 
    - O toliau? Ir pagaliau prisipažinkite, katras iš  judviejų autorius - tu, Pranuci, ar Vidinis? Bet, tiesą sakant, argi tai svaru? Žinau, kad šlamštas, bet miela, gražu, kad ir nemokšoms reikalingas esu, kad padedu lipti į dangų. Aha, atsiminiau:

„Aš noriu, Viljamai Šekspyrai,
Net pokyliuose būt su mintimis,
Kai noris, išbučiavus žodį,
Kaip poterį prasmingai pakartoti
Ir nemanyti, kad kažkas ne taip“, -
    vėl padeklamavo eilėraščio fragmentą Viljamas ir jau kumštelėjęs man ir paniukindamas: - Nu!
    Vidinis suprato man pagalbos šaukiančias akis ir jo paramos laukti nereikėjo. Pamačiau jį sustojusį priešais Viljamą, sužiurusį jam į veidą ir niekas, regis, netrukdė jam būti tik su juo, Viljamui Šekspyrui atnešantį auką ir pagarbą.
Vidinis:
Manęs dar čia nebuvo, kai kiti,
Paarę lauką, rodė į tave.
Taip sužinojau, kaip sunokti širdimi,
Net ir pasaulį piešti pagal ją
Nepaisant, kaip atrodo galvai.“
    - Kąąąą? - kone kaip rudenio gervė spygtelėjo Šekspyras, matyt, kažkuo nepatenkintas, bet tuokart ir ant jo, ir ant visų keleivių galvų užgriuvo vairuotoja šauksmas. Tai vienintelis toks tragiškai džiugus šauksmas, kurį per savo amželį girdėjau ir, žinoma, būtų žema galvoti, kad  dar kada nors išgirsiu. Bet dabar, paėmęs Laukinės Obelies raštus, skaitau:
    “Svajonės - tai vienintelis mano turtas. Kai jos mane aplanko, turiu sugniaužti delną ir stipriai laikyti. Jei paleisiu, prarasiu viską. Niekas manęs nesuras, jei gyvenime teks pasiklysti“
    Kas dar taip rašė, nežinau, o kodėl taip įmanoma parašyt, tai net nenumanau, o... žinau.  Kai vėliau Obelies klausiau, kodėl ji savo raštuose nutylėjus tokį epizodą, truputį parausdama sakė, kad, girdi,  rašyk - nerašyk, niekas tuo nepatikės.
    O buvo taip...   
      /bus daugiau/