Netark be reikalo...

      - Ak!- trumpai, kaip paraku kulką sviedusi, aiktelėjo Obelis ir pirštai vėl susigniaužė į saują stipriai, kibiai, susigniaužė taip, kaip niekuomet anksčiau. Ir dabar, prie ką tik parašyto sakinio, dar kartą  atsimenu ją ir darosi apmaudu, kad savyje neturiu tiek energijos, kad gebėčiau aiškiau, protingiau reikšti savo mintis bent tada, kai užrašinėju atsiminimus. Atrodo girdžiu jos priekaištus, kad taikos Europoje laikas, mano žodynui prireikia gan nemielų dalykų –  kad ir parako. Bet ar tik man? Atsimenu protingai išrodantį vyrą, mano supratimu lyg lietuvį, tačiau kalbanti prancūzų kalbą, kuris parodydamas į Laukinę:
    - Ši mergiūkštė, kaip ir sakiau, aplenks daug ką.
    - Tik jau ne autobuse, ne.  Ar užsimiršai? Be vairuotojo gi. O dievai mato, kaip miela. Jokios baimės, ogi jokios! Aš noriu būti stipri, Avoir, tai tiesa. Ir tai svarbu aplenkiant, bet ar reikia? Va, paimi už rankos ar parankės ir...  einam ar bėgam palengva, ristele, netrepsėdami. Dviejų žmonių kelias bendroje sumoje  visuomet ilgesnis negu vieno. Ir nemanyk, kad nenoriu bučiuotis. Tik, žinoma, ne bėgdama, ar net eidama.
    - Aš tai mėgstu pamiegoti ir dažnai tenka prisipažinti – ot! velnias, ir vėl pramiegojau. Bet labai džiaugiuosi dėl tavęs, Obelie.
    - Ar manai, kad pramiegu tokius dalykus?- kilstelėjo antakius Obelis, supratusi pašnekovo žodžius tiesmukiškai. Avoir tyliai šyptelėjo ir jam buvo smagu pasakyti:
    - Viliuosi, kad kuriądien sukaupsiu tiek valios, tiek parako, kad sugebėsiu kryptingai judėti į priekį, kaip tu. Net galima tuo patikėti. Pažiūrėk, - prinešdamas arčiau dešinį petį rodė lietuvis-prancūzas spindinčias, žybsinčias, žiburiuojančias kelias svajonių dulkeles, išslydusias iš Laukines Obelies saujos ir nusileidusias ant jo drabužio: - Ar matai, Laukine?
    - Laukine Obelie, - šyptelėjo ji. - Bet iš tikrųjų, kur važiuojame, kur nuveš toks niekieno nevairuojamas autobusas. Ar manai, kad jam rūpi, kokia kryptimi važiuoja. Juolab, ar žino, kad man reikia išlipti Epilogo stotelėje. Turbūt, važiuoja ir tiek! Tai lengviausia.
    Taip šnekučiavosi juodu, Laukinė Obelis ir Avoir, bet ir kitiems keleiviams poreikis šnektelėti  didelis ir jie tą darė nepaisydami, ar kas juos girdi. Ir kitaip poreikį suprato Vidinis. Atrodė, kad po pasiglėbesčiavimo su autobuso vairuotoju, atjaunėjo, pasidarė žvalesnis ir net užmiršęs, kad kažkur Vilniuje netoli Jeruzalės yra  Santariškės su ligoninėmis. Aš irgi jaučiausi kaip jis, netgi manydamas, kad galiu iš anksto nutuokti , kokius žodžius pasakys Vidinis. Ir dabar atsimenu, kad jie neretai būdavo lyg ištraukti iš  mano burnos- neatrodė, kad galiu kažką prie jų pridėti ar atimti. Tai, matyt, todėl, kad jautėme, jog visas pasaulis sutilpo sielose, o Dievas buvo vienas. Jo vardą abu gerai žinojome, bet atsimindami įsakymą “Netark Dievo vardo be reikalo“, kantriai lūkuriavome, kol ilgiau kęsti jau buvo neįmanoma, reikėjo žiotis ir, nieko nepaisant, ištarti jo  vardą. Vidiniui tai padaryti vis dar  buvo sunku, todėl pradėjo iš tolimų prieigų, bandydamas lyg šydu prisidengti Šekspyru.
    - Mielas Viljamai, ak, kaip norėtųsi  būti tavimi tiktu. Suprask, mielasis. Sakau, nors tu suprask,  apie ką  kalbėsiu. Būk kad ir vienas klausytojas, bet - suprask! Čia tiek daug jaunimėlio jaunimo, kad ...  Nemanyk, kad mudu su Pranucu tokie kvaili. Suprantame, kad ir po dvidešimt kartų taisinėtumei savo posmus, o tavimi, Viljamai, nebūsime. Bet sakau - supraski, kad džiaugiamės ne tuo, kuo būsime – nebūsime, o kad einame link tavęs, kad artėjame...
    - Jis beveik cituoja mane, - išgirdau prancūziškai kalbantį lietuvį, vadinamą Avoir. - Atsimink, ką  tau sakiau.
    - Ar manai, kad užmiršau?
    - Nemanau, bet koks stebėtinas sutapimas!
    - Betgi tai gerai. Aš irgi manau, kad esi teisus. Net vienam bekelniui ponui sakiau...
    - Pranui?
    - Kai reikės tą bekelnį įvardinsiu.
    - Jeigu kalbi apie Praną, nemanyk, kad jis bekelnis. Šis žmogus vardan provokacijos net tik sau, tačiau ir bet kam kelnes pasiryžęs numauti. Ne šiaip sau jam pasakyta: NEIŠDEGS!
    Neatrodė, kad toks Avoir irr Laukinės Obels dialogas buvo plačiau išgirstas autobuso keleivių, bet kad jis svarus, rodo kūrino „Svajonė apie sniegą“ paraštėje paliktas Laukinės Obelies užrašas:
    „Prancūzas įsakė dar 20 katrų perskaityti. Vakar pradėjau ir matau, kad jis 100 kartų teisus. O kada aš 20 kartų spėsiu perskaityti? Visgi 18 lankų!“
  Tokia detalė tik primena, kad autobuso keleiviai it bitutės dūzgė atnešdamos į avilį savo medų. Kaip ir Vidinis. Dar jis tik smaginosi išrėžti prasmingiausią savo gyvenime kalbą, kai Viljamas Šekspyras:
      - Lukterėki, bičiuli. Tai puiku, kad tokie tavo ir Pranuco  ketinimai, bet esu gyvas, kaip alus. Noriu pabučiuoti Daliją,- ir, išskėtęs rankas ir kaip paukštis paplasnodamas: - Daliuk, palik poną Ražą ir gaudyki mane...