Kai liko tik epilogas

    - Liūdi?
    -Tu ką! Autobusu važiuoju. Negi nematai, kokia žmonių grūstis?  Atrodytų, kad nėra kuo kvėpuotis, bet kai pasistengi būti laisvas, tai argi sunku? Pažiūrėk į ANUOSIUS! Už mudu, regis, jaunesni, bet nejauni, o bučiuojasi. Va kokia žmonių košė - jauni, seni, vaikai, paaugliai,  bet argi jiems trukdo? Bučiuojas, - džiugiai kalbėjo Vidinis.
    - Tokių dalykų kitiems neparodysi. Kai žmogus ne tik negirdi, bet ir nejaučia pasaulio, tai baisu. Bet nepaisyk arba kitaip -nekreipk dėmesio. Taip Dievo padaryta:  visokių yra, bet visokių reikia,- muzikaliu, iš sielos atklydusiu balsu pasakė moteris ir aš pažinau, kad tai ji, Laukinė Obelis. O pažinti irgi nebuvo sunku, kadangi jau ne kartą buvau ją girdėjęs. Paskutinį kartą ji taip:

    “Baigta!
    Liko tik epilogas.
    Gal bus sniego, o gal ir ledo?
    Gal Kenis pagaliau iššliuoš su slidėm, gal netgi kartu su Lina? O gal nė vienas...
      - Ar įdomu?“ - tąkart dar paklausė.
      - Palik ramybėje, - dabar burbtelėjau jos pusėn.
      - O tu ar palieki?- atkirto.
      Ir štai suprantu, kad kitaip būti jau negali. Sekiodamas  Vidinį pats nepajutau, kai įkritau į autobusą, kuris važiavo nežinia kokios šalies keliais ir net nelabai suprasi, kokiu metų laiku. Bet dar  labiau nustebino Obelies: „ Baigta!“ Liko tik epilogas“. Žinojau, kad pati mėgusi cituoti ( jeigu neklystų) S. Kierkegaardą ir ypač atkakliai įsikibusi į jo: „Gyvenimą galimą suprasti tik žvelgiant  atgal, bet gyventi tenka į priekį“.
    „ O gal tai ne ji, ne Laukinė Obelis? – pamaniau, bet netoli  pamačiau ir kitas pažįstamas personas, o pamatęs Driežą, jau negalėjau abejoti, kad kažką savyje painioju. - Tik kodėl taip, kad man visa tai tik prologas, o jie jau nusitaikę į epilogą? Galbūt iš tiesų pakluso S. Kierkegaardui ir mano, kad išlipę iš autobuso, galės  ramiai dairytis po praeitį, stebėti ją ir šitaip išmoks suprasti  gyvenimą“.
    Bet štai ir vėl Obelis ir, beje, visai nepataikydama į mano mintis.
    - Man tas tavo, ponas Pranai: „O žuvys plauko po lendu kaip svetinkūnis.
    - Taip?  Bet  gal geriau žiūrėk  ne kaip kas čia bučiuojasi, o žvilgterėjusi į dangų, išgirsk, ką sako Juodvarnė.
    -  O ką?
    - O tą! Argi sunku pakelti galvą ir išgirsti?
    - Gal tu žinai, ką sako Juodvarnė? - sužiuro Obelis į Vidinį.
    - Ė, nepaisyk  jos, - pasakė  jis ir vis dėlto, prarijęs tris pirmuosius sakinus, kitus tris pasakė kaip Juodvardė: „Nekėliau į šiukšlių dėžę, nors ir ne eseistika ten. Jis tikriausiai netiktų į nė vieną šios svetainės skiltį. Bet tai nereiškia, kad tai blogas rašinys.“
    - Ar tai blogai? - kažkodėl perklausė Laukinė.
    - Taigi pasakyta,- atsiliepė Driežas, - kad  geras, nes jeigu „nesi blogas,"  tai savaime suprantama.
    - Vadinasi, mano dar geresnis,- pasakiau apie savo kūrinį, bet turbūt per garsiai, nes net „...visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje!“ nutilo, nuščiuvo, liovėsi bučiuotis, o tokio dėmesio pagautas, ryžtingai, dar aukščiau pakeldamas balsą, padeklamavau iš savo susitikimų  su Viljamu Šekspyru:

    Žalioji vasara,
    Kaip ir pražydusi gėlė,
    Kaip aš su lopšiu savo ar lazda
    Įstrigome ne amžinai -
    Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
    Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
    Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
    Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
    Po kojomis iškritęs girgžda.
    Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
    Kai šitaip balta, balta, balta,
    O žuvys plauko po ledu.

    Regis, ir tada žinojau, kad tiek daug deklamuoti nereikėję.  Ko gero, pakako paskutinės eilutės apie plaukiojančias žuvis po ledui, bet gi nepaslaptins, kad tuomet, kai kažkas trukteli už liežuvio, įvyksta tai, ko nesitiki. Tačiau suvokiau, kad šitame autobuse ne šiaip sau atsiradau, o kad sąžiningai atlikčiau provokatoriaus darbą, už kurį gaunu netgi daugiau, negu tenka išlaidauti aprangai ir pramitimui. Ir taip:
    - Beje, Obelie, ar žinai, kodėl  tau mano žuvys nepatikę? –stebinau autobuso publiką savo mužikišku užsispyrimu, vis klausdamas ko ji ir publika nežino. Aš, beje, irgi. Bet mano darbe šis metodas labai reikalingas ir neretai suteikia informacijos, kurią noriu išgauti. Laukinė  Obelis tokiu poelgiu irgi buvo pražiodinta nuostabos, tačiau vis dėlto:
    - Pasakyk, Pranai, ką bendro turi mano nuoširdi kritika apie tavo žuvis su mano kūryba?
    - Aš gal, mieloji, ne todėl ieškau tavęs, kad pamatyčiau, kokia  miela, graži. Labiau panašu, jog noriu pamatyti, kaip irkluoji per ledą ir paprašyti, kad to nedarytum ir nebaidytum  po ledu plaukiojančių žuvų.
    - Tu jau gebi mane cituoti? Kūrinys toks didelis, kad maniau, niekas,  net Driežas nesugebės jo perskaityti, o prašau... Net ir tu cituoji. Leisk,  mielasis, tave pabučiuoti.
    - Nereikia. Nebent kada nors ateityje ant Tauro kalno, - grubokai pasakiau ir pirmą kartą per šį nutikimą susigriebiau, kad gal užtenka. Juk ir būnant provokatoriumi, vis tiek išlieka kažkiek žmogaus. Ir gal ne nuodėmė bent porą žodžių Obeliai  ištarti jo, žmogaus,  kalba. Gal net pacituoti, nes, jai, regis, tai patikę. Bet kaip tai padaryti?
    Žinome, kokiu neįtikėtinai dideliu greičiu sklinda šviesa, bet kas žino, kokį greitį įgauna žmogaus mintys? Ir ar kas gali būti tikras, kad kalbėdama apie Ją, Laukinė Obelis kalba ir apie save.  Ir tuomet jau... „Bet ša, Pranai“, - nutildžiau  save, atodūsiu išdejuodamas citatą iš jos kūrinio „Svajonė apie sniegą.“ Dabar prireiktų pastangų, kad  ją  atsiminčiau, o  tada  ji pati įšoko į atodūsį ir labai norėjosi, kad  ji būtų ne tik išgirsta taip, kaip parašyta  kūrinyje, bet ir taip, kaip tuomet man pavyko  pasakyti:
      - “Gyventi kartu iki pat aštuoniasdešimties. Nors ir nustos bučiuotis.“
    - Gyvenk nors iki  šimto. Negaila. Bet kartu? O ne! Ne!- piktai pro dantis prakošė Driežas. - Kad tokie apsamanoję kelmai į mūsų beatričes kėsintųsi... O ne! Šitaip  tikrai nebus!
    "Ir šis baugina", - pamaniau sau ir, padėjęs tašką, galvoju, kiek dar daug po jo darbų reikia padaryti, kad. regis, net ir nedidelis  sumanumas priartėtų prie epilogo.
    Kažin, ar pasiseks?