Nei vieno vyro

- Lukterėki, bičiuli. Tai puiku, kad tokie tavo ir Pranuco  ketinimai, bet esu gyvas, kaip alus. Noriu pabučiuoti Daliją,- ir, išskėtęs rankas ir kaip paukštis paplasnodamas Šekspyras lyg kažkada iš savo teatro: - Daliuk, palik poną Ražą ir gaudyki mane...
    Daugsyk esu manęs, kad nepaisant, kaip nuoširdžiai žmogus manytų, jog žino, pažysta Viljamą Šekspyrą nuo kepurės iki jo batų kulnų, kad jo trumpuose, tvarkingai pakirptuose panosės ūsuose kiekvieną šerį suskaičiavęs, kaip, beje, ir barzdoje taip pat, tačiau tai tik saviapgaulė. Ir bendrai, kuris iš žmonių galime pasakyti, jog žinome savo AŠ? Man būtų miela suvokti, kad paieškos tokių dalykų yra išgalvotos, nerimtos, sufantazuotos, o kalbame apie juos  tik todėl, kad bent kiek išrodytume savaip originalesni, tačiau save apgaudinėjančių keistuolių sąrašas nemenkėja. Ten ir mudviejų - Karlono ir Vidinio - pavardės. Paklusus proto galiai, nekyla ranka ištrinti jų iš ten. Žymiai lengviau pasilikti apsimelavusiems negu pripažinti, kad NEI SAVĘS, NEI KITŲ, O JUO LABIAU JO, VILJAMO ŠEKSPYRO neįmanoma pažinti...Tokio jo, kažkuo panašaus į gaidį, nebuvau matęs ir nežinojau - juoktis ar tik atlaidžiai šypsoti, tyliai džiaugiantis, koks nepaprastai gražus žmogus, kuomet jis atsipalaiduoja, suplasnoja, išeina iš Savęsp. Laikas pagaliau suvokti,  kad visi geriausi pasaulio teatrai  pirmiausiai išeina iš Žmogaus, iš jo AŠ, o ir visas dvasinis turtas sukurtas šitokiu būdu.
    O Dalija?
    Pamačiusi ir išgirdusi tokį Šekspyrą, ji dar pašviesėjo, pagražėjo ir... paklausykime:
    - O, Viljamai, nejau nežinai, kad draugų neišduodu, nemainau, neparduodu. Kviečiu ir tave būti mano draugu - eikš, pabučiuosiu!
    - Ne, mielojo, ne! Ir pati suprask, kodėl – NE! Žinoma, kad atplasnosiu, bet  bučiuosiu aš. Jeigu Tave būčiau pamatęs bent kiek  anksčiau, tavo nuostatos man būtų buvę priimtinos, miela  Dalija, Bet dabar atsiprašau. Dabar bučiuosiu aš.
    - Nuostatos? Mano? Ar manai, kad jos keičiasi?
    - Nežinau, ar keičiasi, bet faktas, kad šiandiena ŽINAU DAUGIAU NEGU VAKAR, nors, regis galėjau žinoti ir vakar.  Ir mano, kaip vyro... Ar girdite? – kaip vyro, o ne poeto Šekspyro, pareiga atsakingesnė. Privalau ją atlikti, Dalija, ir už tuos vyrus, kurių per skystos blauzdos padaryti taip, ką žadu aš. 
    - Ką? Fu! Tik išgirskite, ką jis kalba! - nusistebėjo autobuso keleivis. Jaunas. Išminčiaus veidu. Ir kaip kiekvienas jaunas žmogus, visuomet  truputį kvailesnis, negu žino.
    - Ką reiškia tavo Ką? - nežiūrėdamas  jo pusėn  pasakė Šekspyras  ir autobuso spūstis atsikvėpė, praretėjo, atsivėrė erdvės takas ateiti Žmogui pas Žmogų. Jo rankose atsirado nedidukė, bet labai graži savo kuklumu ir paprastumu puokštė gėlių. Eisena Šekspyro neįprasta, kad net nepasakysi kokia būtent - šilta, jauki, traukianti akis, BET KARTU IR PRIEKAIŠTINGA SAU IR VISAI VYRŲ GIMINEI, KAD geri darbai vėluoja dėl jų kaltės. Ir ne jie pirmieji ištarė jau Dalijai girdėtus žodžius:

rimipimi: Toks gražus kalbėjimas! Sujaudinote, Daliuk, iki ašarų. Žemai Jums lenkiuosi moterų vardu. 
spika: Žemai lenkiu galvą ir maldauju, kad visos moterys suprastų savo lemtį ir džiaugtųsi tuo, kad yra moterys.
nebeieškau: Kai Jums kartą, Dalija, pasakiau, kad esat tikra, pati nemokėjau paaiškinti, kokia esat. Dabar žinau. Dėkui už gražias mintis, už moters išaukštinimą galbūt mūsų pačių akyse.
Eiliuotoja:  Dėkoju Jums už šiuos nuostabius žodžius. Pasiskolinsiu juos ir mokysiuos dėkoti. Ačiū.
giedrex26: Labai graži padėka lemčiai, bet Tu, Dalija, daug kartų gražesnė už tuos nuostabiai skambančius žodžius.
Rykštė:
Ak, kaip gražu...
Nėra daugiau ką ir pridurti.
Skaitysiu ir skaitysiu. Ir reikia mokytis gyventi taip, kad po daug metų galėčiau pasakyt tą patį.
Rudenė:Pirmą kartą Jūsų nuotrauką pamačiau "ŽŽ" ir net aiktelėjau - kokia nuostabiai graži moteris, spindinti švelnumu ir ramybe. Ištvermės Jums, Mieloji Dalija!
    - Negi nei vieno vyro šiame autobuse,- ištarė Viljamas. Ir dar kiečiau prispausdamas liežuvį: - Negi?
    - Ar nematai? Neiškentė tas pats  jaunas žmogus
    - Čia tavo  komentaras?
    - Ar neaišku?
    - Ne, vyro nematau, - pasakė Šekspyras, artėdamas prie Dalijos iškilia, kilnią pagarbą moteriai rodančia eisena.