20. Niekas iš kambarėlyje

susirinkusių neskubėjo skirstytis ir išeiti, net Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip uoliai stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai šį kartą neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie įtikinamai paaiškintų, kodėl tokia nemenka krūva eilėraščių nepateks į „ Eilėraščio sėją“. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo, o gal nepanoro ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai taip netikėtai prireikė ligoninės. Labai netikėtai...
- Ar ir vėl kažkokie įtarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet kažkodėl jaučiu, kai paėmusi rankoje „Petro ofseto“ spaustuvės leidinį, nesugebėsiu atsikratyti jausenos, jog vis tik rankose laikau  Šventosios išsuptą kūdikį.
- Kodėl tik išsuptą. Pirma reikia gimdyti, kad galima būtų įdėti į lopšį ir pasupti?
- Dėde Vidini, žinau, ką kalbu. Būtent  apie Šventosios išsuptą kūdikį Na, tegu ne tokį, kokio ji tikėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Ar ne todėl ir ligoninės prireikė?
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedrą su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Miniu ją, kad neretai girdžiu pagiriant ir mūsų aplinkoje.
- Nebent tik tuomet kai ponas Jonas būna. Tačiau dabar nepasakyčiau, kad jis dažnas,- taikliai mestelėjo raidė A, tačiau B gerokai atkaklesnė:
- Aš ne apie tai. Jūs žinote, suprantate, kad ne apie tai. Aš apie  kažką tokio, kas ir jums, dėde Vidini, geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate būsimos knygelės ir jos atliekų poezijoje. Argi bloga, kai poezijos žmoguje būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - nei kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir :
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, kurie bent jau dvasiai sveikatos jums  tikrai neduos.- Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos: - O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Šventoji labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnų, dažniau gal:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau – nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais –
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu – tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti –
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
  („Sapnai“, 2008-01-05)

-Taip, bet nors ji deklamuoja lyg sau, lyg iš sapnų, bet iš tikro – ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranucui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už išėjusio Vidinio nugaros.