23. Nežinojau, kad Vidinis

išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant stataus šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje prikaišiotas vieno mažyčio kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiū die, ne ligoninėje.
    “O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti? Naujininkuose nėra ką daugiau veikti“, - ruošiausi pasiūlyti išeinančiam Vidiniui, tačiau susilaikiau atsiminęs, kad veiklos šiuo metu daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, man labai netikėtai atsirado ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
    Mano kelias buvo tolimesnis negu Vidinio, tačiau irgi nedaug truko, kol prie Panerių ir Dariaus - Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią,  kampinio namo požeminę patalpą. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais pastumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manąsias, spaudė delnais ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą.
    - Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas vadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, lig šiol maniau, kad, beje, labai aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet su ja sutardavau. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją. Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys, žinoma, abejoti netenka. Kaip pas jus jis atsirado?
    - Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome „Džene“. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
    - Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
    - Neatrodė, kad "Dženės" išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Išvaizda net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokiomis galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
    - Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandarą, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė požemių pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
    -Turbūt, apsidžiaugia?
    - Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinką, - pasakė, tačiau jautėsi, kad meistrui rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spintą, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
    - Jeigu jūs netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti, bet kad mąstytų, savarankiškai samprotautų...
    - Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs. Taigi Šventoji.
    - Žinau, kad apie tai kalbėjęs. Ir taip vadinęs ją. Todėl ir stengiausi atitolti.  Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne todėl, kad tvoromis aplinką puoštų.
    - Dzieduli! – išgirdau iš  gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
    - Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą  meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau, jeigu jį vadinčiau daktaru. – Bet tai dar ne viskas. Ji tuoj eilėraščiu prakalbės. Beveik tuo įsitikinęs, - ir atidžiai sužiuręs į  akis: - Jūs iš tikro poetas?
    - Aš?
    -Suprantu, kad taip. Dzieduliu šaukia. Ir man prisakiusi, kad  būtinai išmokčiau bent vieną dziedulio eilėraštį, jeigu man rūpi jos sveikata ir kilnesnis mudviejų bendravimas.
    - Mudviejų?
    - Ji taip apie mano ir jos bendravimą, - kalbėjo daktaras, paimdamas iš spintos dar vieną chalatą. Supratau, kad juo reikėsią apsivilkti man.
    - Na ir kaip? Išmokote?
    - O ką galėjau daryti? Teko.
    Apsivilkau paduotą chalatą ir abu balti kaip gulbinai išėjome pas Šventąja. O ėjimas liko įsimintinas ir, sakyčiau, pirmiausia dėl to, kad pirmą karta išgirdau, kaip meistras deklamuoja eilėraštį ir, beje, tiesiog puikiai. Priklausė, matyt, tai nedidelei žmonių mažumai, kurie bet kokį darbą, nemokėdami daryti bent kaip, atlieka tik labai gerai. Tuomet net nepagalvojau, kad meistro - daktaro padeklamuotas eilėraštis paimtas iš tos jų šūsnies, kurie nepateko į „Eilėraščio sėją“.

Dažnaii prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
  ("Gervių laiškai“, 2008-01-28)