16. Diena namuose šlaistėsi

trepsėdama keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos neiškart suvokęs, kad tai jie ir manydamas, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik ir jos jau nėra, kaip ir tėvo“.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko. Kelių dienų, o jau tuomet... oho! oho! Jau devyniasdešimt ketveri. Bet gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad dainuoju. Kartu su choru, kur aš solistas.

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

Aš:
Tai va, gyvenime puikus,
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietos su jos kryžium..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.     
( „Karieta“, 2006-04-04)

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau mintyse dar nė karto rankose neturėtą „Eilėraščio sėją“, verčiau lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki daina! Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir dainuoti reikia ne bet kur. Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalneli. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nebuvo stebina, o duobkasiai ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams gerai buvo pažįstama, atrodžiusi,  kaip amžina, nes  turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
- Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...
Jau buvau pastebėjęs, kad vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau. O tokių kelionių kaina  tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys ir nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia dar pabūti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
- Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti,- dar ryžtingiau sakau, nors jau  atsimenu, kad jo čia nėra.