Kokia religinė šventė Jums svarbiausia? (proc.)
Kalėdos 65,5
Velykos 12,5
Žolinė 0,8
Man svarbesnės asmeninės šventės 15,2
Kita 4,2
Nežino/ neatsakė 1,8      ****
Nors šventės ir...švenčiam,
Bet gal nebebūkime naivūs -
Ir šventėse uždega žvakę kapai,
O kolei beesam, tai tik kaip kareivai -
Jei reikia- ir šventėje mirt privalai.
Velykos man irgi perpus su Kalėdom,
Gražu, kai pavasarį kelia žolė,
Kai dangų pakalbina paukščio giesmė,
Kai sprogsta žilvičiai kačiukais...

O Jėzau, džiaugiuosi, kai skambančiai būčiai kelies,
Bet kryžius čia pat,
Kad ir keliantis tau
Galėčiau į mirtį save palydėt -
Kareiviai juk esam, kol esame dar...

Gyvenimas atslūgsta manyje -
Taip jūros grįžta iš audrų pavargę,
Galiu pabūt po vieniša žvaigžde
Ir džiaugtis, kad tyla,
Užliejus sielą, atminimais šnabžda.
O jų, dzievuliau, būta nemažai -
Reikėtų gal surankioti, bet irgi,
Ar reikalingi kam senų dainų aidai,
Senolio girių tankmėje, atrodytų, pradingę.
Bet gal todėl neapvogtas jaučiuosi dar-
Kad girioje laikau kažką tik savo,
Ir jeigu ten to džiaugsmo ne tiek daug -
Matau, kaip dideli  laivai iš okeanų
Nežino kelio, kaip atgal namo parplaukt.

Žiūrėjau į tave, pražydusią, o tulpe
Ir negalvojau, kad senatvėje esu -
Vienam mažam žiedelyje sutilpo
Aukštakalniai, žvaigždynai, net dievai,
Kuriuos iš protėvių krauju nešu ,
Perkūnui griaudžiant mintyse
Ir praeitim it atminimais  lyjant...
Nesu iš tų, kuriems ši žemė amžina –
Pats savo akimis mačiau -
Net ir kapai išnyksta: buvo ir nėra.
Bet tau, gražuole, neskubu sakyti -
Gal net ir bitės neišvysi,
Kai žiedas ges be rudenio šalnų
Ir vėl reikės pražysti iš pradžių...

Ir ką daryti, jeigu meilės pilnos skrynios?
Žiūriu į paukštį –
Regisi, ne jam, o man
Toks mėlynas, erdvus dangus sparnams,
Ne jis, o aš toli už horizontų skrieju,
Stebiuosi, kad pasaulis vis be pabaigos.
O Viešpatie, jeigu žinočiau, kad nėra tavęs
Vis tiek  dėkočiau tau už tokį skrydį
Už erdvę ir už tai, kad net paukščiu pavirtęs,
Neužmirštu, kaip gailiai suošia šilai,
Lydėdami į horizontų begalybę.
Ir jeigu kas dar netiki, kad neįmanoma va taip -
Ateis senatvė ir nebus kažką daugiau daryti,
Kaip tik va šitaip -  po dausas skraidyti.

Nemanau, kad jos – kapinės – šventos,
Neapykantos galgi daugiau,
Nei jėzuito širdy,
Užrakinusio Vilniaus bažnyčių duris,
Kad, o Dieve, tavęs nepašaukčiau
Net savo mirtim...|
Na taip, nebuvau prezidentas,
Arkikatedra irgi nerūpi visai,
Nes žodyje mano, Dzievuliau,
Bažnyčios be užraktų vaikšto,
Durys atviros kaip kareivių kapai.
Aš tikiu šiom bažnyčiom ir tuo,
Kad gebu išpažinti Tave per save -
Jėzuito nereikia, atleisk iš tarnybos...

Kai raidžių keturiolika į akmenį įkris, 
O skaičiai prakalbės mirties data,
Tai širdyje tylu, ramu
Ir užsimirš atodūsiai, kurie dabar,
Kad velniažin, ar iš tikrųjų gyvenu.
Dažnai net lyg pabudęs iš sapnų,
Šaukiu vardais ar skambinu telefonu -
Kodėl nurimote, bičiuliai artimiausi,
Nejau senatvės baidotės manos?
Ir kažkodėl man nedrąsu paklausti,
Kas dar su manimi lig šios dienos
Lenktynių trasoje išlikote paskiausi.
.....................................
Atleiskit, regisi, šaukiu vadus,
O išgirstu bažnytinius varpus.

Ten smėlį papučia,
Maži kalneliai vaikščioja,
Žinau, atgal į ten negrįšiu,
Tačiau jeigu reikėtų rinktis
Šklėrius ar Paryžių -
Vėl augčiau ant kalnelio Karlonų,
Žalios šalies žaliam glėby šilų,
Kur šviesai žiebti skaldytos balanos.

Ištirpsta atmintyj šedevrų menas,
Jau neberūpi kur save ir kaip padėti,
Tačiau, o Dieve, kaip labai norėčiau
Nors kartą dar išgirst iš Ūso balos,
Kaip kurkia varlės,
Chorai gieda sonetus Petrarkos.

Apleisk mano kapines, mielas,
Netrypki, prašau, ten žolės.
Na taip -  ji išaugo iš nieko,
Bet šliaužia ir ieško -
Sakau, gal širdies?
Matyt, nesvarbu jai, ar plaka,
Kad šalta po žemės pluta.
Tik vaškas užgesusių žvakių
Lyg parakas kvepia,
Bet mūšių nebuvo, deja.
Kažkaip net ir pats nesuvokiu -
Kodėl toks ramus išeinu -
Be priešų, be keršto, be žodžio,
Žolės apkabintas, tyliu.

O atsibusk, žmogau, kaip aš kadaise,
Norėdamas išvengt nelaisvės -
Pasaulis keitėsi kasdieną ir tada,
Tačiau kaip įprasta –
Išlikdamas su duona ir druska.

Linkiu ir tau pabūti, kuo buvau -
Ten nesuku numirt už laisvę,
O būt be druskos ir be duonos – NE!

Matyt, tai tas, ką reikia pavadinti priežastim,
Kuri neleidžia mums laisviems pabūti.
Gegulė pakukuos dar kartą, du ar tris,
Bet akimis užmerktomis
Kažin, ar laisvę net ir TEN,
Be duonos ir be druskos būdamas surasiu.

Gražuole mano, nusidėk!
Ir pasakyk nors vieną kartą MYLIU.
Žinosiu - melas tai, tačiau vis tiek
Net ir gyvatė iš odos išnyra.

Aš jau seniai į velnią įvyniotas –
Net kryžius skausmą kenčia, kai nešu,
O gera, kai žinau, kodėl kuprotas
Ir sveikas protas lieka būt kartu.

Na, žinoma, tyliu, kai pasakai man – liaukis,
Bet ir tylėjime mintim kartus -
Skinu tau rožes, jau šalnų pakąstas,
Ir semdamas į saują mirusiųjų plaukus
Tau į kasas storas storas
Kartu su savo pragaru pinu.