******

Kai raidžių keturiolika į akmenį įkris, 
O skaičiai prakalbės mirties data,
Tai širdyje tylu, ramu
Ir užsimirš atodūsiai, kurie dabar,
Kad velniažin, ar iš tikrųjų gyvenu.
Dažnai net lyg pabudęs iš sapnų,
Šaukiu vardais ar skambinu telefonu -
Kodėl nurimote, bičiuliai artimiausi,
Nejau senatvės baidotės manos?
Ir kažkodėl man nedrąsu paklausti,
Kas dar su manimi lig šios dienos
Lenktynių trasoje išlikote paskiausi.
.....................................
Atleiskit, regisi, šaukiu vadus,
O išgirstu bažnytinius varpus.