******

Gyvenimas atslūgsta manyje -
Taip jūros grįžta iš audrų pavargę,
Galiu pabūt po vieniša žvaigžde
Ir džiaugtis, kad tyla,
Užliejus sielą, atminimais šnabžda.
O jų, dzievuliau, būta nemažai -
Reikėtų gal surankioti, bet irgi,
Ar reikalingi kam senų dainų aidai,
Senolio girių tankmėje, atrodytų, pradingę.
Bet gal todėl neapvogtas jaučiuosi dar-
Kad girioje laikau kažką tik savo,
Ir jeigu ten to džiaugsmo ne tiek daug -
Matau, kaip dideli  laivai iš okeanų
Nežino kelio, kaip atgal namo parplaukt.