******

O atsibusk, žmogau, kaip aš kadaise,
Norėdamas išvengt nelaisvės -
Pasaulis keitėsi kasdieną ir tada,
Tačiau kaip įprasta –
Išlikdamas su duona ir druska.

Linkiu ir tau pabūti, kuo buvau -
Ten nesuku numirt už laisvę,
O būt be druskos ir be duonos – NE!

Matyt, tai tas, ką reikia pavadinti priežastim,
Kuri neleidžia mums laisviems pabūti.
Gegulė pakukuos dar kartą, du ar tris,
Bet akimis užmerktomis
Kažin, ar laisvę net ir TEN,
Be duonos ir be druskos būdamas surasiu.