******

Žiūrėjau į tave, pražydusią, o tulpe
Ir negalvojau, kad senatvėje esu -
Vienam mažam žiedelyje sutilpo
Aukštakalniai, žvaigždynai, net dievai,
Kuriuos iš protėvių krauju nešu ,
Perkūnui griaudžiant mintyse
Ir praeitim it atminimais  lyjant...
Nesu iš tų, kuriems ši žemė amžina –
Pats savo akimis mačiau -
Net ir kapai išnyksta: buvo ir nėra.
Bet tau, gražuole, neskubu sakyti -
Gal net ir bitės neišvysi,
Kai žiedas ges be rudenio šalnų
Ir vėl reikės pražysti iš pradžių...