Nejau tu toks buvai? Nejau?
Juk supranti, kad praeitim kalbu, tačiau -
Pasižiūrėkit, kaip atrodo Šklėriai -
Kaip marios liejasi plačiai,
Net dingsta toliuos kaimo pakraščiai
Prie Kisielių, Grigų, prie Čeplikų...

Pats netikiu, kad apkeliaut galiu
Pritūpusį prie kopų gimtą sodžių -
Štai ūkteli laivai,
Ir išvažiuoja traukiniai
Į emigraciją, į tremtį, į karus...

O Šklėriai - bitė be medaus -
Išliko, tik dabar jau – prie lazdos.
Kas jiems padūgs, kas pagiedos?

Kiti pasako: ak, sonetas! Kaip gražu!
Todėl ir aš parankės jo panorau –
Įsiklausau, ar kaimo šunys loja.
O, loja dar! ir netgi daug,
Kad regisi net pats sustaugsiu,
Įeidamas į tylą, kur netyla
Va šitaip Šklėrių šunys lot...

Kaip atsitiko TAIP - nei Karlonų,
Nei lojančių - nelojančių šunų.
Tyla užspringęs, miršta kaimas,
Tik atmintis, išvaikščiojusi galvą,
Sugrįžta vis dar aplota.   

- Am! am! – šuniu piktai paloju į sonetą
Ir nejaučiu, kad nors truputį būtų gėda.

Motina:
- Kalbėk, sūnau, nebūk tylos žmogus
Ir nemanyk, kad žodžių daug parašom ,
Jų reikia pragarui išgrįsti nusidėjeliams kelius
Ir Dievas ne ragaišio, o maldų jais prašo.

Priklaupk, nes didelis išaugai ir sunkus,
Jau motinoms nelengva tokį kelti. 
Iš ten, Anapilio šalies, supu
Išgirdusi, kai žodžiai ima verkti.

Man gera būna, kai girdžiu
Juos šitaip išbarstytus po pasaulį –
Dėkinga, kad lig šiol be akmenų
Lyg priešų niekuomet nematęs.

Na, o  į balių paskutinį net nekviesk, sūnau,
Juk motina – padėsiu jį paruošti tau...

(22)

Užmiršiu greit, kaip rytas geria rasą -
Užgriūva akys požemiu giliu.
Girdžiu, kažkas senais žodeliais sako,
Kad viskas Dievo valioje,
(Kaip žemėje taip ir danguj).
Bet suprantu - į kitą karalystę rengia,
Tie vaizdiniai tikrovei artesni,
Nes jeigu kaip danguj taip čia-
Kuriems galams keliaut kažkur?
Ir darosi gerokai apmaudu-
Ne tą galybę garbinau, ne tą...
Atleisk, Šėtone, išsirinkti nemokėjus...
Bažnyčios buvo daug,
Bet ji dangum man nepadėjo.

(21)

Ko taip sužiurot į  mane?
Nejaugi manote, kai lopšyje
Ir tuo pačiu metu  - prie  jo,
Nereikia paskutinio baliaus?

Aš netikėjau, kad va šitaip bus –
Bet barsto stebuklus dangus
Ir sutrikau, kad gal iš sapno neišėjęs...
Bet pažiūrėkite į jubiliejinį pyragą -
Ant jo viena žvakutė dega
Ir šimtas jau uždegti paruoštų.

Meistrai suėję aukštą stalą kala
Nuo Margionių per Šklėrius lig Kabelių.
Ateikite – prašau – o kelią,
Sonetai pasitikę rodys jums...

Dėkui, kad  Balandžio 1-osios šventėje išsilaikėm nepamelavą. Dabar t.y. kasdienybėje nėra prasmės rodytis kitokiais.
Būkim, kokie esame.

Gal nemeluokime, a?  Nes ir taip nemokame tiesos kalbėti. Ir ne tik kalbėti, deja.

Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko atidavęs kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad be Vidinio per transindukciją paramos, būdamas prie ąžuolo, nesugebėjau atsiminti, kuo lietuviui įsimintina spalio 27 – oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad ne vienus metus, vartydamas „Lietuvio kalendorių,“ ne karto nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias – pažymėtas tik Ramojus vardadieniu.  Su juo, kaip įprasta, buvau susitikęs Saulės patekėjimo laiku ir kaip tyčia teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas – negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateiti tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko trūktų, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, kad to užtenka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir užtenka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis, o kitos nuomonės tavo sąmonėje nespalvina nei matomų daiktų, nei reiškinių. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais pertvarkyti gamtą ir žmogų – bevaisiai ir nereikalingi.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją. 
    - Žinau, kad esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas deklamavo „Laisvę“. Jau žinojau, kad ir ji nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių – šis man buvo mielas čigono Makaro Čiuros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio „ Makarą Čiudrą", negu mano „Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai  didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
    Varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius Saulės tekėjimo laiku, bet visais atvejai jų būdavę daugiau - dabar tik jis, varduvininkas Ramojus ir aš.   
Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas..

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas..
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?..
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nesėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta..
Vos tiktai gimsta- jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė ...

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai..
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
-O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni...

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kas jis žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet tai nedidelis niekutis, nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie „Eilėraščio sėją“ Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, tik kitaip – apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis rytinis atsisveikinimo su varduvininku epizodo fragmentas kyštelėjo mintį, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės? Kodėl neišgirdau iš gyvenimo išeinančio Vytauto Didžiojo žingsnių, palikus ant galvos neužkeltą karaliaus karūną. Net pasidarė baisu išryškinti mintį ir manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra?

šurmulys užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, žmona Leokadija  ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią – kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti  pagalbos?  Per netrumpą laiką, kai buvome su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti,  jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba – kaip mes sakome -  iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet  jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi per mūsų galvas trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
  Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad  jį skaitę pasakydavo, jog, girdi, labai nesuprantamas. Argi?

Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis –
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja  -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

    "Netikėt negali -
    Mano namas prie kelio.
    Čia ateina pabūti
    Pasauliai visi.
    Oi aukštai, oi aukštai
    Skraido mylimas varnas,
    Jam dainuoja Šventoji knyga.

    Man galbūt net nebus
    Pasakyta čia būti-
    Plėšo vėjai likimais
    Ir knygų lapus 
    Bet tikiu, net žinau“
    Mano mylimas varnas
    Apkabins ir dangum prisiglaus.“
...................................................
...................................................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.
  („Šešiasdešimt septintoji“ ,  2010-01-22)

  - Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
  - Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau.
  Ir  tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs, apsiavęs šviesių vyšniavos – baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.

kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Niekuomet nemėgdavusi pabūti viena, Šventoji net pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje, kur mažiau triukšmo ir žmonių akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti nelengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi, nejausdama nepatogumų, bet dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Retsykiais kartu, bet dažniau atskirai, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet nusileisdavo į save, kaip sakydavome – į Savęspi, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: „viskas, kas protinga, yra tikra“...  Raidė A irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoritetais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei  „Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš ten:

    „Netinku lentynėlei nei  vienai –
    Tai spalva,
    Tai faktūra
    Tai gabaritais.“

  Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokėme, kodėl, perskaičiuosi knygą, nepasako, kad, girdi – perskaičiusi. Tokių, taigi perskaitytų knygų jai nesama, nes ir pati neretai sako, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad jie išsemti vien dėl priežasties, kadangi, pasak jos, knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauna kitokias prasmes, o juo labiau –besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats  ne kartą ėmiau į rankas Dalijos Kiliesienės „Kasdienybę“, norėdamas  susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors, atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė. Kad ir taip:
  „Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies  duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino  gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
  ...Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš akių, kuomet Šventoji pasiprašydavo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąją, žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Gerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
  Tačiau tądien užsitęsęs apie laukiamą iš spaustuvės knygą sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai taip girdėtas triukšmas. Visi mintimis buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje, ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, kol visi supratome, kokie atžarūs, neteisingi, savanaudžiai esame. Ginčai už,Šur  kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Būtas  šurmulys užgeso tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko. 
  - Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
  - Atleisk vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
  - Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo sielą. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
  Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
  - Žinai gi, Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau  supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo  „Ir vis dėlto“

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis  žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome   
Kad vis dėlto - Knyga.
  ( „Ir vis dėlto“  2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar  bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...