24. Neiškart suvokėme,

kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Niekuomet nemėgdavusi pabūti viena, Šventoji net pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje, kur mažiau triukšmo ir žmonių akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti nelengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi, nejausdama nepatogumų, bet dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Retsykiais kartu, bet dažniau atskirai, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet nusileisdavo į save, kaip sakydavome – į Savęspi, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: „viskas, kas protinga, yra tikra“...  Raidė A irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoritetais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei  „Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš ten:

    „Netinku lentynėlei nei  vienai –
    Tai spalva,
    Tai faktūra
    Tai gabaritais.“

  Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokėme, kodėl, perskaičiuosi knygą, nepasako, kad, girdi – perskaičiusi. Tokių, taigi perskaitytų knygų jai nesama, nes ir pati neretai sako, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad jie išsemti vien dėl priežasties, kadangi, pasak jos, knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauna kitokias prasmes, o juo labiau –besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats  ne kartą ėmiau į rankas Dalijos Kiliesienės „Kasdienybę“, norėdamas  susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors, atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė. Kad ir taip:
  „Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies  duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino  gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
  ...Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš akių, kuomet Šventoji pasiprašydavo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąją, žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Gerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
  Tačiau tądien užsitęsęs apie laukiamą iš spaustuvės knygą sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai taip girdėtas triukšmas. Visi mintimis buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje, ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, kol visi supratome, kokie atžarūs, neteisingi, savanaudžiai esame. Ginčai už,Šur  kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Būtas  šurmulys užgeso tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko. 
  - Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
  - Atleisk vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
  - Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo sielą. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
  Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
  - Žinai gi, Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau  supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo  „Ir vis dėlto“

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis  žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome   
Kad vis dėlto - Knyga.
  ( „Ir vis dėlto“  2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar  bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...