3(a) Ar tikrai Aš?

Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko atidavęs kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad be Vidinio per transindukciją paramos, būdamas prie ąžuolo, nesugebėjau atsiminti, kuo lietuviui įsimintina spalio 27 – oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad ne vienus metus, vartydamas „Lietuvio kalendorių,“ ne karto nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias – pažymėtas tik Ramojus vardadieniu.  Su juo, kaip įprasta, buvau susitikęs Saulės patekėjimo laiku ir kaip tyčia teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas – negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateiti tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko trūktų, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, kad to užtenka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir užtenka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis, o kitos nuomonės tavo sąmonėje nespalvina nei matomų daiktų, nei reiškinių. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais pertvarkyti gamtą ir žmogų – bevaisiai ir nereikalingi.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją. 
    - Žinau, kad esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas deklamavo „Laisvę“. Jau žinojau, kad ir ji nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių – šis man buvo mielas čigono Makaro Čiuros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio „ Makarą Čiudrą", negu mano „Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai  didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
    Varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius Saulės tekėjimo laiku, bet visais atvejai jų būdavę daugiau - dabar tik jis, varduvininkas Ramojus ir aš.   
Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas..

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas..
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?..
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nesėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta..
Vos tiktai gimsta- jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė ...

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai..
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
-O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni...

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kas jis žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet tai nedidelis niekutis, nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie „Eilėraščio sėją“ Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, tik kitaip – apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis rytinis atsisveikinimo su varduvininku epizodo fragmentas kyštelėjo mintį, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės? Kodėl neišgirdau iš gyvenimo išeinančio Vytauto Didžiojo žingsnių, palikus ant galvos neužkeltą karaliaus karūną. Net pasidarė baisu išryškinti mintį ir manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra?