Motina:
- Kalbėk, sūnau, nebūk tylos žmogus
Ir nemanyk, kad žodžių daug parašom ,
Jų reikia pragarui išgrįsti nusidėjeliams kelius
Ir Dievas ne ragaišio, o maldų jais prašo.
Priklaupk, nes didelis išaugai ir sunkus,
Jau motinoms nelengva tokį kelti.
Iš ten, Anapilio šalies, supu
Išgirdusi, kai žodžiai ima verkti.
Man gera būna, kai girdžiu
Juos šitaip išbarstytus po pasaulį –
Dėkinga, kad lig šiol be akmenų
Lyg priešų niekuomet nematęs.
Na, o į balių paskutinį net nekviesk, sūnau,
Juk motina – padėsiu jį paruošti tau...


Pranas


