Ką pasakyt daugiau
Net jeigu užsimerkęs juos matau?
Naktis išsprūsta iš Dzievulio rankų
O sieloje atokvėpis erdvus:
- O mažas, nediduke mano krašte,
Dėkoju tiems, kas numetė po kojom man kelius,
Kad nors akimirkai galėjau šitokį surasti.
Kvėpuoju Trakais it dangus paukščiu,
Kuris nemoka nusiteisti
Ir miršta skrydyje, paleidęs vėjuose sparnus.
O jeigu paukštį neregėtą čia kuriu,
Tai jau ir pats esu jo dvasioje belaisvis:
Gražu ir žmoguje, kai Dievo žodyje gražu,
Kuris sutiškęs taškos Trakų ežerais...

Į Everestą?
O, bičiuli, ačiū!
Ne alpinistas, bet ne tai svarbu -
Suglebo kūnas ir ištirpsta sveikata,
Jau tik pro akinius ir žvaigždę pamatyt galiu,
O žemiškų viršukalnių keliai
Nedaug man sielai įkvėpimo kelia,
Tačiau linkiu, kad Lietuvos vaikai,
Pakrikę po pasaulį platų,
Į jo viršukalnes įkopę, pažiūrėtų atidžiai,
Kokie aukšti mažytės Lietuvos keliai,
Kaip vėliavą jos V. Vitkauskas neša.

O nuostaba! negi dėl to akių tamsoj šviesu,
Kad sugebu tikėt į šitokį gyvenimų peizažą?


*1992 05 10 alpinistas Vladas Vitkauskas įkopė į aukščiausią  planetos viršukalnę

Turbūt kartojuosi, kai šitiek parašyta,
Tačiau eilėrašty kaip laikrodyje
Laikas nesustoja,
Galbūt tik atmintim gali kartotis,
O datomis jų – niekada.
Nušluostau dulkes, bet ne rytą,
Ne dieną, vakarą ar naktį,
Kuomet tai buvo parašyta,
Suspurdus sielai, atsivėrus žodžiui
Ir išminčiai palaiminat sakmes.
Žinau, kaip skauda, jeigu posmas merdi,
Užspringęs neapykanta arba melu-

O mano Džiaugsme! didis Varrrge!
Kol tu man toks, vadinas  - gyvenu.

Nepaisyti bandau, kai žodžiais muša,
Tačiau tai trunka neilgai -
Sukaukdamas žvėrim ūmai
Ir pats jau gerklę perkąsti galiu.
Ir suprantu, kad iš žvėries pakilęs,
Kad džiunglėse mano gimti namai,
Tik juos kažkaip buvau primiršęs,
Bet štai truputis ginčo ir vilkais
Vėl vienas kitą gebam atsiminti -
Pradėję urgzti, pakalena dantimis draugai:
Esą, tu nemanyki, kad iš džiunglių vienas,
Kad mus kitaip negu tave įkvėpęs Dievas...

Ir štai kryžiuojas peiliai ir karais
Į sielas neapykanta įplūsta...

Palikim pasakas, kurios pabodę
Ir nesiguoskime, esą, senatvėje ir vėl vaikai.
Smagu, jeigu gali pasididžiuoti,
Kad gėlės tau dar žydi kaip kadais
Ir jų neskindamas, neši padovanoti
Į toliuose nubridusias dienas.

Aš irgi ten ėjau jaunu pabūti,
Tiesiog su pievomis gėlių pilnom
Ir būdavo – daug kartų užkukuodavo gegutė:
Akis, esą, įspiginęs nelauk,
Kad kas tau pasakytų -
Ak, koks diedas!
Išėjo su gėlėm pas paneles,
O visą kelią kaip bažnyčia gieda...

Jau nurimo, nutilo it štiliuje jūra,
Vis giliau nuo bangų, o prie dugno arčiau.
Įpratau jau įkelt į sapnus vandenynus
Ir po gelmę jų vaikščiot laivais
Kaip tada, kai dar jaunas
Ir laiko nebuvo sapnams,
Kai net mirtį mokėjau be baimės bučiuoti.

Nežinau, kaip už šitokį laiką dėkoti,
Už gyvenimą dieviškai drąsų,
Kuomet su mirtim už parankės eini –
Be dangaus virš galvos
Ir be šiaurės pašvaisčių,
Prisidengęs skaudžiausia laivų geležim,
Kad po gelmę galėtum pavaikščiot.

Pareikit  bent trys iš gimtųjų namų.
Tas stalas dar vis, kurį žinot.
Ir slenkstis tas pats tarpu staktų įstrigęs,
Tik, regis,  aukščiau lyg pakeltas,
Nes kojos už jo jau kabinas dažniau.

-Senaaatvė, - girdžiu į krūtinę pasako,
Bet jeigu žinočiau, kad laukiant – sulauksiu,
Su kojom kartu ir senatvę pakelčiau.

Pareikit bent trys iš gimtųjų namų.
O jeigu likimas plačiau atsivertų
Ir jeigu namai tie -  per atmintį visą;
Dar Feliksą seną (dziedulį)
Prie savo senatvės priglausčiau,
Kartu ir bobulę su juo Karoliną.

        "Jums truputis pavasario"

Padovanojo lyg nedaug -
Pavasario truputį
Su pražydėjusia balandyje gėle,
Bet šitame pavasario TRUPINYJE
Gražiausius žmones sutinku.
Ir štai kaip poterį bažnyčioje kalbu,
Kad neišeitų jie į nežinios takus,
Kad neišnyktų laimės paieškot kitur.

Žinau, tik dulkė tu, o Lietuva, esi
Bet su tavim išaugom kosmose gražiausi.
Ir man dabar nepaprastai svarbu
Išrėkt šią žinią, kiek pakelti gali toliai,
Kad Lietuvai,  mano sielos šventovei,
Ir kosmoso dievai ateitų nusilenkti.

      skiriu I.ir jos anūkėliui

O! koks lengvas, sūnaiti,
Su pasuliu visu,
Kuris tirpsta akelėse tavo –
Net ir aš va, močiutė jauna,
Į dangų pro jas vis žiūriu - 
Skraido paukščiai aukštai,
Bet negali pakilti aukščiau,
Negi mano krūtinėje tu.

Auk, mažyli.
Bet- ak!- koooks sunkus,
Kuomet netikėtai paklausiau:
- Kuo būsi užaugęs,
Ir kaip aš tuomet, bobulė tava,
Prie širdies toookį didelį glausiu?

Išėjęs, paieškojau vėjo,
Atrodė, gal pravers -
Galėsiu atsiminti ir kitus,
Kuomet su juo, laimingi galynėjomės,
Ir nežiūrėjome, kaip arkliui į dantis.
Išraudę skruostai degino žarijom,
O gerklės aikčiojo padūkelių balsais,
Kažin, ar daug dabar kas žinom,
Koks angelas bežiūri į kurio akis?
Mansis jau lazda pavirto.
Atrodė, niekam šito nelinkėk!
Bet ir tiesių – tai darbininkas,
Sunku suvokti, kaip galėčiau būt be jo
Net jei ant stalo duonos su kaupu.