******

Jau nurimo, nutilo it štiliuje jūra,
Vis giliau nuo bangų, o prie dugno arčiau.
Įpratau jau įkelt į sapnus vandenynus
Ir po gelmę jų vaikščiot laivais
Kaip tada, kai dar jaunas
Ir laiko nebuvo sapnams,
Kai net mirtį mokėjau be baimės bučiuoti.

Nežinau, kaip už šitokį laiką dėkoti,
Už gyvenimą dieviškai drąsų,
Kuomet su mirtim už parankės eini –
Be dangaus virš galvos
Ir be šiaurės pašvaisčių,
Prisidengęs skaudžiausia laivų geležim,
Kad po gelmę galėtum pavaikščiot.