******

Turbūt kartojuosi, kai šitiek parašyta,
Tačiau eilėrašty kaip laikrodyje
Laikas nesustoja,
Galbūt tik atmintim gali kartotis,
O datomis jų – niekada.
Nušluostau dulkes, bet ne rytą,
Ne dieną, vakarą ar naktį,
Kuomet tai buvo parašyta,
Suspurdus sielai, atsivėrus žodžiui
Ir išminčiai palaiminat sakmes.
Žinau, kaip skauda, jeigu posmas merdi,
Užspringęs neapykanta arba melu-

O mano Džiaugsme! didis Varrrge!
Kol tu man toks, vadinas  - gyvenu.