******

Nepaisyti bandau, kai žodžiais muša,
Tačiau tai trunka neilgai -
Sukaukdamas žvėrim ūmai
Ir pats jau gerklę perkąsti galiu.
Ir suprantu, kad iš žvėries pakilęs,
Kad džiunglėse mano gimti namai,
Tik juos kažkaip buvau primiršęs,
Bet štai truputis ginčo ir vilkais
Vėl vienas kitą gebam atsiminti -
Pradėję urgzti, pakalena dantimis draugai:
Esą, tu nemanyki, kad iš džiunglių vienas,
Kad mus kitaip negu tave įkvėpęs Dievas...

Ir štai kryžiuojas peiliai ir karais
Į sielas neapykanta įplūsta...