17. Vidinis ėjo neskubėdamas,

nepaisė pavėluos – nepavėluos nurodytu laiku susitikti su trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo mane giedantį „Karietą“. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas Pranucui pasakyti kur ir ko. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su raidėmis A, B ir J. Nors tik trys, tačiau jų visuomet pilnas butas, net norėdamas niekur nepasislėpsi ir šit prireikė ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. „Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse Vidinis, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė“. Ir atsimena, kaip buvo stumtelėtas pasižadėti ateiti į susitikimą.
- Ui, kai negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio dvasios eilėraščiuose daugiau – tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, kaip lašiniai keptuvėje čirškėsiu, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna kada, kai nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na, pagalvokite, kas žino, kada eilėraštis geras, kada - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam. Net jeigu tarp jų yra ir dėdė Vidinis su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk , kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis. Manau, kai atsipeikėsite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta..
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą raidė B ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir visi pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau. Pradžioje taikėmės nusileisti į namų rūsį, bet - ne. Šitaip bus geriau.
- Nečiauškėk, B, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:

Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu –
Gal šiandien?
O gal – ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(„Pyktis“ 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęs net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį, tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto „regis“. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas padėti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.