8. - Pavargai, bet negėda,

jau nemažai metų, tėvuk. Spėju, kad apie septynios dešimtys,
- kalbėjo vairuotojas, retsykiais atitraukdamas akis nuo kelio ir  pažvelgdamas į mane. Sėdėjome automobilio kabinoje, įterpę Leokadiją tarpu savęs. Šunelis Kandžius tupėjo man ant kelių ir, iškėlęs ausis antenomis, nekrutėdama stebėjo nervingai judančią  automagistralę.
- Gerai spėji. Ačiū, kad padėjai sutampyti šiuos Simajudo kraustulius. Pats nežinau, kodėl taip juos vadinu.
- Kelintą kartą girdžiu, bet... na, nežinau. Norėjau anksčiau paklausti, kas jis, Simajudas, su kuo valgomas, bet pagalvojau, kad dar laiko yra ir patys pasakysite.
- Pasakysiu, bet įdomu, kad, ragis, nedaug kas ką gali apie jį pasakyti. Kažkaip užėjo noras žvilgterėti į didžiausią lietinių kalbos žodyną. O kad didelis, tai net labai. Regis, apie dvidešimt tomų. Tačiau irgi Simajudo nežino. O pasakyk tokią žinią Marcinkonių krašto žmogui, tai kitas net aiktelės- kaipgi tai! Juk ir Marcinkonių bažnyčia pavadinta Šventųjų apaštalų Simono ir Judo vardais. Kasmet ten šventė. Nors nesakyk jiems, kad tokius kraustulius čia taip sunkiai nešioju. Paguodos nesulauksi. Esą, tokiam bedieviui taip ir reikia. Esą, ir bažnyčios prisakyta, kad šventes reikia švęsti.
  - Galbūt, bet šiandien, regis, niekur varpai neskamba. Manau, Marcinkonyse taip pat. O Judas... Kaip jis į šventuosius patekęs?
- Čia ne tas Judas, ne Iskarijotas, o Judas Tadas. Nei Kristus, nei krikščioniškasis tikėjimas juo nesiskundė. Būtent šiandien Simono ir jo vardadieniai.  Ir Marcinkonių bažnyčia- tuo net neabejoju – pilna poterių. Manau, kad šiandien ir varnas Golius persižegnojo...
- Seniai mačiau. Net pasiilgau. Irgi jau metuose, - atsiliepė Leokadija. Neduok dieve tam kraštui pasilikti be jo. Jis daugiau ten reikalingas negu Simajudas.
- O biesas! Kiek daug ko nežinau- Judas, bet ne tas, Simajudas, Varnas Golius...
- Aš irgi, deja. Taip atsitiko, kad tik neseniai sužinojau, jog parapijos kaimai turėjo savo vėliavas. Beje, sužinojau per Simajudą Marcinkonyse. Bet gal kitur jis kitaip atrodo? O kaip atrodžiusi Šklėrių vėliava- lig šiol nežinau. Ir turbūt jau neteks.
- Betgi Šklėriai priklauso Kabelių parapijai.,- pasakė Leokadija ir ko neabejingai:- O tas tavo Simajudas, tai miręs dalykas. Netoli  nuo Marcinkonių iki Merkinės, o negirdėjau, kad kas jį ten minėtų.
- Kad tu nežinai, tai nereiškia kad ir kiti nežino, - nepritariau žmonai. O tokie dalykai yra savyje infiltravę stiprų prisikėlimo geną. Tai faktas. O! kad toks genas žmogui, bet, deja...
Vairuotojas vėl, tik šįkart atidžiau permetė akimis mano veidą. Šyptelėjau, o paskui kažkodėl padeklamavau:

Likimais praeinu,
Kartodamas kitus ir – ne.
Apaugau metais, bet nežydi,
Tiktai giliai sukritę širdyje,
Žarijomis rusena ir susmilksta.
Dar degina krūtinę jų ugnis,
Neleisdama sušalti lyrai.
Dar vis kaip į eilėraštį
Pats į save einu,
Bet tuščia ten
Ne taip kaip neseniai tikėta,
Kaip džiaugtasi,
Jeigu kada
Savy išgirsdavau poetą.

Likimais praeinu...
Žinau, kitiems daina
Tiktai tuomet,
Kai įkelta į gerklę,
Many dažniau dainuoja tyluma.
Netrukdo jai varpai bažnyčių,
Net pykčių prasiveržusių lava.
Pavaikštau mintimis,
Apsikabinęs lyrą,
Ir vietoj ašaros 
Vėl vyturėliais gieda atmintis.     
Tik vis ramiau...
Gal kad žiema
Į Šiaurę slenkanti
Ar Antarktidą?
(„Gal kad žiema“, 2008-01-25)

  Nelinksma. Gal todėl, kad teisybės nemažai. Ji dažniausia nebūna žavi. O jūs – ką: gal artistas? Jau antrą girdžiu. Ten, sode, kai  žmonai deklamavote ir dabar.
- Tai kad nežinau. Tik nemanykite, kad vengiu atsaklymo. Tai irgi tiesa, kaip Simajudo atlaidai Marcinkonyse. Juose gi ne tik bažnyčia, mišios, poteriai, ėjimas aplink bažnyčią su vėliavomis. Simajudas tai ir turgaus diena. Ir dar ne bet kokio, o och - cho - cho!  Bet tai, žinoma, dažniau būti dalykai. Būti. Bet bala jų nematė, atrodo, kad  jau Naujininkai. Greitai atvažiavom.
- Kaip per Simajudą, - nusišvietė vairuotojas.- Gerai, kai tautos istorijoje yra įdomių dalykų, bet kai jie išnykę iš atminties, tai nei šviečia, nei šildo. Visą laiką norėjau būti istoriku. Net ir dabar, tačiau va Simajudo kraustulius tenka vežioti. Ne kad noriu, o kad reikia.
*************