***** 01*****

Įsitikinęs, kad Lietuvos istorikai jos istorijos- kad ir labai to norėdami, neišmokys. Tai visos tautos reikalas – mokyti ir mokytis. Bet kaip tai padaryti?  Suprantama, kad kiekvienas tuo klausimu turime savo nuomonę. Aš renkuosi tą kelią, kad Lietuvos istorijos mokymasis  atrodytų lyg  gintarėlių dėliojimas  ant delno Baltijos pajūryje. Juk ten būna, kai akis apgauna sužvilgusi kažkokia šukelė ar gražus akmenėlis, bet padėjus ant delno tuoj suvokiame, kad tai ne gintarėliai. Šitaip nusiteikęs daryti ir aš - kai tikrieji faktai pamaišomi su išgalvotomis situacijomis ir herojais. Bet tokias puošmenas žmogus tuoj pats atskirs ir sau ant delno paliks tik gintarėlius. Duodie šį darbą padaryti  būtent taip, kad galėčiau jaustis, jog tarp daugybės nykių, klastingų ar tuščių dienų, buvo ir tokių, kai Baltija plukdė į krantą  gintarą, o juos rinko mano širdis ir  dėliojo tau, žmogau, ant delno.
Būkime turtingi, Lietuva.
        Šklėrių raistas