Balandis 2010
teka 06:32
leidžiasi 20:10
ilgumas 13.38

  Delčia
25 mėnulio diena

    Šiandien 4°C /14°C, trumpi lietūs     
    Rytoj 2°C / 15°C, nepastoviai debesuota

    10
    ŠEŠTADIENIS    
Apolonijus Mintautas Agna Margarita

Į kito širdį neįlįsi
*************************

Tai, ką parašiau per pastarasis trejas dienas, šiandie perskaitė ir Vidinis. Patenkintas - nepatenkintas, ar kas bepasakys, bet atrodė lyg pats su savimi kalbčiau:
- Yra dalykų, apie kuriuos anksčiau rašei. Pavyzdžiui, apie Herbačiauską. 
- Kas suskaičiuos tas dienas ar jų rytus, kai dar iš tolo šauki „labas rytas“ arba tiesiog „Labas, Pranuci“.   
- Tai ne tas pats, Pranuci, tą patį per tą patį kartoti savo raštais. Juolab tikintis, kad jie bus išleisti, tarkime, 20 tūkstančių egzempliorių tiražu.
- Tu - ką? Išprotėjai? Praėjo tie laikai, brolau, kai 20 – 30 tūkstančių egzempliorių tiražais būdavo leidžiami raštai. Kad ir E. Mieželaičio ar S. Nėries. Bet, kodėl mudu apie tai, a?

    Vidinis neskuba atsakyti, bet buvo saldu pagalvoti apie tuos laikus ir apmaudu, kad taip ne laiku atsiranda karietos užrašai. Juk būčiau paskutinis mulkis, jeigu bent svajonėse neįsivaizduočiau nuspjovęs toliau arba, kaip sakoma - blogas kareivis, kuris nenori būti generolu. Būsiu ne būsiu juo, o geru kareiviu galiu ir privalau būti. Ir prisipažįstu, beje, kad jau būdami kelionėje, dar vis nelabai žinojome, ko iš jos tikimės. Net nenustebau, kai Tomas Vaisieta, pasakęs į eterį  istorinę kalbą apie kelionės neįprastumą, tuoj apsidairė, ar neišgirs jo trečias ir paklausė:
- Sakyk, vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip  ją suvoki?
- Laikraščiai rašo, o pasirodo, mudu dar vis nežinome svarbiausio. Gaila, bet tai tiesa. Taigi klausi: „ko ieškosime, vežėjau?“  Atsakau: „Širdies, Tomai, ieškosime“.
-  Žmogaus širdies?
- Dabar gali juoktis. Antraip, iš tikrųjų, kokio velnio važiuoti  į praeitį  arba tiksliau - į mirusių laiką, jų šalį. Tai vienintelį vertybė dėl kurios verta rizikuoti.
- Nesijuokiu ir neketinu juoktis. Juo labiau dabar, kai nusipirkau Juozapą Albiną Herbačiauską.
- Tu turbūt apie jo „erškėčių vainiką“?
- Tai ne pirmas  bandymas ieškoti širdies. Šiurpas per  nugarą eina, kai jį girdžiu. Visai nenoriu girdėti, bet, deja, girdžiu.
- Girdžiu ir aš, Tomai. Ypatingai klausa paaštrėjo, įsėdus į karietą. 

Apie šį pašnekesį karietos dienoraštyje vos užsiminta. Tos kelios eilutės užrašytos taip:
Tomas nežinojo, kaip dreba mano kinkos abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado  žmogus, kuris pasakys: buvo – nebuvo, rasim- nerasim, vis tiek, vežėjau, važiuojam. Net baisu rašyti jo vardą, o juolab pavardę. Todėl ir nerašau, nes tikiu, kad nepaisant kokia lemtis mus ištiktų, būsime išgirsti iš darbų“ 

Dabar mano kinkos jau nedreba, bet rašydamas apie tai, regisi, vėl girdžiu, kaip į veidą,  akis, ausis krenta Juozapo Albino Herbačiausko dainingas balsas ir sunkus šauksmas:
- Tautos širdies vis ieškau ir ieškau Gyvos Meilės Šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano...  Tautos Širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą: ir sapnuoju, ir svajoju apie Tautos širdį. 

Jau tuomet buvau prisiklausęs pasakojimų, kad, girdi, Herbačiauskas sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių jų klausantys žinodavo, kad oratoriui kažkas labai rūpi, bet niekas negebėjo suvokti - kas gi jam rūpi.
- Nesurado jis tos širdies. Tikrai nesurado. Negi manai, kad mes, Pranuci, galime peršokti jo nesėkmę.
- Per daug norėjo, Tomai. Visos tautos širdies.- atsakau, bet jaučiu, kad aktorius Vaisieta labai abejoja, jog kažką galiu nutuokti apie Juozapą Albiną
- Net nežinau, kaip tau, vežėjau, aiškiau pasakius. Pats apie save sakė: taip, aš biski literatas, biski “pisorius‘, biski net ir teisėjas. Bet kartoju - Juozapas Albinas  ieškojo Tautos širdies ir abu tuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis.
- Taip, taip, Tomai. Ir berods, kad laikė save suvalkiečiu, ar bent sutiko būti juo laikomas, tačiau tai nesutrukdė emigruoti į Lenkiją. Manau, kaip tu Perlojos, taip aš Šklėrių į Krokuvą nekeisime.
Kalbėti šia tema darėsi vis sunkiau. Žinojau - kodėl, bet neabejojau, kad tai neblogiau žino ir Tomas.
- Et, bala jo nematė! - patylėjęs mestelėjo ir lyg apgailestaudamas: -O daina karietai vis dėlto reikalinga.
- Bus Tomai, jeigu, žinoma, neiškrisime iš karietos ar iš proto neišsikraustysime,- pasakiau, nes ilgiau kalbėtis darėsi neįmanoma. Atrodė, kad Herbačiauskas kažkokiu būdu paliko Krokuvą ir įsitaisęs karietoje laukia progos, kad galėtų perimti jos vadžias.
- Visi tyčiojasi iš manęs, visi man  piktžodžiauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies beišsižadėjo. Kad  nors greičiau pasikartų, nustiptų! Kokios ten jam širdies reikia; proto mat neužtenka! Tfu! Spjaukim visi sykius: tegu sau eina po šimts velnių! Tfu! Kokios ten širdies jam reikia... Tfu! Baugu į jį žiūrėti - drugys ima kratyti... Tai baidyklė, špukas, šmėkla... Tfu, tfu! Tegu mus Viešpats  Dievas  nuo tokio  žmogaus  saugoja...
- Jonai ar tu, Stasy, pasiimk savo suvalkietį, -norėjau dar garsiau už jį šaukti, bet atsiminęs Daliją susilaikiau. Kas žino, gal ir teisi Viktorija Daujotytė, parašiusi apie jo senelės kraujo liniją:"buvo labai palankus žemaičiams. Lietuvos „horoskope“ sakė: „ Lietuvos tautos ir valstybės  pamatas, fundamentas – žemaičiai ožiaragiečiai“.
Nusišluosčiau suprakaitavusia  kaktą - aha,  dar važiuoja karieta. Ir kažkodėl atvertęs paskutinį „ Erškėčių vainiko“ lapą, pamačiau, kad  knyga išleista 20.000 egzempliorių tiražu.
Buvo 1992 –ji.
Būk, Juozapai Albinai Herbačiauskai. Karietoje vietos užteks.

„Usia, tusia, rusia, kusia!
Viskas mūsų, viskas  mūsų!
Mergos mūsų, bobos mūsų!
Turtas mūsų, rūmai mūsų
Mes – valdovai, mes – valdovai
Usia, tusia, rusia, kusia!

- Taip taip, bet apie karietą dar patylėk...

Balandis 2010
teka 06:35
leidžiasi 20:08
ilgumas 13.33

  Delčia
25 mėnulio diena

    Šiandien 2°C /14°C, mažai debesuota

    9
    PENKTADIENIS
Paladijus Aurimas Dalia Kleopas Gitana Gitanas

Sau - niekai, kitam -griekai
*************************
Seniai taip sunkiai kėliausi iš lovos. Plėšiu akių vokus, trinu rankomis, o miegoti noriu kaip vaikystėje, kuomet  motina žadindavo piemeniu būti. Dabar, įšokęs į lovą, kėlė šunelis.
- Oi Kandžiau, Kandžiau. Ir kada užaugsi...
- Aš jau užaugęs. Man šešeri ir dar truputis.
Taip jis visuomet. Bet šį sykį akis kryptelėjau į laikrodžio ciferblatą: ogi trečia valanda nakties.
- Ak tu, besarmati. Eik šalin! Kas atsitiko, kad darbotvarkėje nesusivoki. 
Tyli it leisdamas man susikaupti ir pagalvoti.
Vakar Dalijai parašiau: „Prieš pusvalandį parvažiavau iš sodo. Tai visus kaulus sopa. Per žiemą  užsisėdėjau“. 
Aha, prisiminiau, taigi vakar Daliją įsodinau į Radijo karietą. Ir nesvarbu, kad ji tik atsiminimuose, tik galvoje. Svarbu, kad girgždena. Tačiau tas „girgždena“ pasirodė kitaip – kartu primindamas, kad būtent prieš 93 metus (1917) Šklėrių kaime, Simono (Šimo) Grigo ir Marcelės Grigienės (Volungevičiūtės) šeimoje gimė  Stefanija, mano  motina. Turbūt niekas nesižegnoja, kai  gimsta vaikas, bet ... Keliu ranką žegnonei, tačiau ji sunki ir kaktos  nepasiekia. Ne dėl to, kad gimė. Nėra motinos. Ir metai, ir kiti, ir treti, ir ketvirti be jos...
Bet- argi? Argi tikrai nėra? - ryžtingai suklustu ir miegas išsisklaido.
O Dalija rašo:
„Pranai, negąsdink – daugiausia infarktų įvyksta pavasarį, kai per žiemą mažai judėję žmonės imasi darbų. Kad kaulai paskaudės - nedidelė bėda. Paskaudės ir praeis. Saugok širdį. Visur su savimi  turėk nitroglicerino – senatvės irgi reikia mokytis".

Nesiliauja girgždenusi ir Radijo karieta, primindama net ir mažytį  mano incidentą su Tomu dėl radijo karietos dainos, kurios nepanoro padainuoti. Tai negožė mudviejų santykių, tačiau, matyt, niekuomet nebūna taip, kad žmogaus nutikimai, nepaisant kaip jie bepasireikštų, visiškai išsitrintų iš jo esybės. Jie susigeria, kaip, sakysime, vanduo kempinėje – atrodo, kad dingo, nėra, o spustelėk ir žiūri - išsisunkia per visą jos paviršių. Bet – dėmesio!-  tokie dalykai radijo karietoje paprastai pateikdavo netikėtus siurprizus. Mums reikėjo nuotykių, mes jų norėjome ir ieškojome, ir aš ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad kas nors uždainuos dainai parašytus žodžius. Ne vienas Tomas Vaisieta pasaulį ant kupros laiko. Tačiau užmarštis paskandino tokį nutikimą, kol po šešiolikos metų galvoje sugirgždenusi karieta ne lyg – ir motina būtų išgirdusi ją.
- Dalija, užmiršk savo NITROGLICERINĄ ir atsimink, kur esi. Ar supranti, ką lietuviškai sakau? Šis vaistas  turbūt ir žemaitiškai vadinasi  nitroglicerinu.
- Manai, kad jeigu karietoje, tai jau ne žemaitė ir savo užsispyrimą Kartenoje  palikusi?
- Ne, Dalija, taip nemanau. Bet tie, kas  pabuvo Punioje, bent kiek savęs palieka. Kaip tos šešios basos mergaitė. Ko žiūri? Galiu ir padeklamuoti.

Regiu - atsiminimuose -
Rasoms vaivorykštėjant,
Pernakt dainas dainavusios
Pakyla saulei tekant
Mergaitės,
Šešios,
basos

Ir leidžias nuo piliakalnio...

- Ar reikia toliau?
- Save išgirsti visuomet smagu.
- Taigi. O kaip man save išgirsti? Kaip mano motinai išgirsti, kokius puikius žodžius parašiau dainai, bet... Bet net ir Tomas Vaisieta nepanorėjo jų dainuoti. Girdi, ne dainininkas. Pamuilino akis, kad patikėčiau tokiu argumentu. Tu va pernakt dainavusi Punioje, manau, galėtum mane suprasi. 
Jaučiau, kai skaudžiai  sugirgždeno galvoje karieta, bet išlaikydamas orumą, neskubiai padaviau jau apgeltusi, iš karietos dienoraščio išsegta lapelį su keturiais dainos posmais.
- Tu irgi esi buvęs Punioje?- pasiteiravo, bet klausimas kvailas ir, regisi, kad ji pati tą suprato, nes tuoj dainos tekstą pakėlė prie akių, pakrutinusi lūpomis, kažką be žodžių paniūniavo, o po minutėlės išgirdau, kaip po šešiolikos metų tylos prabilo daina.

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.

Padainavusi tiek, žvilgterėjo mano pusėn. Žiūrėjau į nušvitusį rytą ir:
- ŠIANDIEN  mano motinos gimtadienis. Manau, kad ir jai įdomu girdėti.   

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės - pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė-
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tokėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.

- Ačiū, Dalija. Tai gražiausia daina, kurią kada  girdėjau.
O pro suašarojusia akis, girdėdama kaip girgžda karieta, tekėjo, 2010 m. balandžio 9 d. Saulė ir Motinos gimtadienis. Dangus giedras, o Vilnius pritūpęs, kad savo namais ir bokštais netrukdytų matyti...

Balandis 2010
teka 06:37
leidžiasi 20:06
ilgumas 13.29

  Delčia
24 mėnulio diena

    Šiandien 2°C / 9°C, naktį palis
        Rytoj 0°C / 12°C, mažai debesuota

    8
    KETVIRTADIENIS
Valteris Girtautas Skirgailė Dionizas Julija Alma

Iš adatos kirvio nepasidirbsi
*************************
    Žiūriu pro langą – rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti „Radijo karietą.“ Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė. Netikėtai pro tokį rūką matau Daliją Kiliesienę. Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš? – dingtelėjo mintis.    - Pagaliau. O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,- girdžiu besidžiaugiančią Tauriją. - Pasidžiauk, Pranai, - sako man,- atrodo irgi moki gerais  žmonėmis džiaugtis.
      O Karolina tokį paveiksliuką piešia:
    - Viskas vienoj  gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido  giedrumas.
    - Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja.
    - Mato, jeigu sako, - remia Karoliną Skroblas ir  beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva.
    Prinešu nuotrauką arčiau akių.
    - Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy...  Būkem.
      Moteris  žiūrėjo į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Atrodė, žinojo, kad ateisiu, o aš, nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart supratau apie  ką  jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašus. Jos jaunystė manęs neveikė, nes kas gi nežinom, kad  moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės.
    - Būk žemaitė, Dalija, bet pirma – lietuvė. Ir prašau – nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar  panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, prieš tuos šešiolika metų, kuomet pradėjo važiuoti, girgždėdama galvoje.
      Taurija pasidžiaugė.
    - Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuneš atgal ir į užuomazgas.
    - Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, gerai atsimindamas, kaip buvo. Ir dabar  nereikia pasakoti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies – ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Greitai  po to, kai eteryje nutilo pirmosios naujos radijo laidos šaukinys, išgirdome iki šiol gerai įsiminusią jo kalbą. Atrodė, mato, regi ir  tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį.
T. VAISIETA. Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.
    Arba- antai!- žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su
Vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą , pakviečia nelauktus  svečius į savo  bustą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli? Iš  kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
    Mieli naujos laido klausytojai, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėt  teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės yra vaiduokliai. Žegnotų ranka, kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
    - Ir vis dėlto, tai „Radijo karieta „ tai jos žmonės, tai aš su Tomu Vaisieta - liudijau džiugią naujieną. Ir man labai  reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės.
    Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, o kai suprato, jau nesikuklino.
    - Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalaujate.- Ir jau į publiką: - Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta !
    - Prašau.
    - Pirma surask ir paprašyk  kompozitorių, kad muziką parašytų. Kita vertus, aš ne dainininkas.
    Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje. 

Yra pasaulyje dalykų     
Labai tikrų, bet daug  ir – ne,     
Lyg atmintis apie jaunystę     
Galvoj  girgždena karieta.

    - Palauk,  žmogau, - perskaitęs posmą sukluso, - Kokias nesąmones paistai? „Galvoj girgždena“?  Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet, patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
    - Na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent Radijo karieta.
    Tomas nelaukė tokio atsako.
    - Sakai, niekas kitas, o būtent karieta?
    - Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir neatrodė, kad negalėčiau dar sutirštinti balso, bet jis paskubėjo:
      - Ha-ha! Jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Dabar daug kam galvose girgždena. 
    Dabar man labai smagu prisiminti šį epizodą. Padėdamas Dalijos Kiliesienės nuotrauką atgal, pasakiau:
    - Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti - jūra akis varginti, ar pliažu  ir kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig  bambos nepriaugę. Girdi? Tai ne jūra, o karieta girgždena. Galvoje. Paimk ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo pripratusi...

Balandis 2010
  teka 06:40
leidžiasi 20:04
ilgumas 13.24

  Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

    Šiandien 5°C / 9°C, protarpiais lietus
    Rytoj 3°C / 9°C, naktį palis

    7
    TREČIADIENIS
    Minvydas Kantautė Hermanas Donata

      PASAULINĖ SVEIKATOS DIENA

Po savo stogu visaip patogu
**********************
Jeigu kas pasakys, girdi, per 71 savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojanti makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos atsiminimų užrašuose. Sakoma, laimingi laiko neskaičiuoja, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš būtent priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau aš tuo neabejoju. Štai pavalgiau kiaušinių ir išsitiesė rankos į „Radijo karietą“, su kuria daug kur buvęs, o dabar jau pats neatsimenu, kodėl ji tai giliai įkritusi į sielą. Gal ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų; nemažai ir bėdų. Pradedu tikėti, kad tokie užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo septyniasdešimt pirmųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuotai“ pagarbiausiu joms būdų. 
*
    Jau 1994 m. sausio15 d. 10 val. 30 min eteryje pasigirdo naujos radijo laidos signalas. Prieš tai gi, savaitraštis „Kalba Vilnius“ laidų programose parašė:

„Nauja laida „Radijo karieta.“
Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karieta. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau - ir į kitus amžius. Karieta  menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.“
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi - tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo  tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite  įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pr. Karlonas, režisierė A. Meilutytė.“
    Jau negalėčiau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl naujos laidos. Yra išlikęs  juodraštis rašto,  adresuoto tuometiniam Nacionalinio radijo direktoriui p. Mičiuliui. Pradžioje ten taip:
„Ryžausi Jums  pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, jį būtina pertvarkyti į „Radijo karietą“ Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus daiktas. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams  sumanymams  įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą  ir... aida – keliaujame. Taip galima  pavežioti  kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar vežikas panorės. Tai būtu laidos pašnekovų  auditorija - neapibrėžta, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
„Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes vežėjui organizuoti jos turinį.“
    Raštas didesnės apimties, prie jo dar sugrįšime. O čia tik, kaip parašyta: „Tai viena, sakyčiau, dalykinė naujos laidos  pusė“...
    Sakau, neprisimenu, kaip ilgai reikėjo varstyti direktoriaus kabineto duris, bet tų metų sausio viduryje buvo išgirsta:
 
- Dėkui, kad išgirdote šį šaukinį.
Tai naujos radijo laikos šaukinys. Ir čia reikia pasakyti, kad ginčų dėl jos atsiradimo  nebuvo. „Ponai, jeigu Jūs tikite savo karieta, tai, prašom- važiuokite“ Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta
O ką reiškia, „jeigu tikite“?
Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas:
- Ar tikite, kad įmanoma pagaminti  karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti  po  praėjusius laikus. Sakysime, pasikinkei žirgą ar kokią kumelaitę ir važiuoji iki  šimtmečio  pradžios .O gal net toliau. Ar tikite?“

Gal ir kvaila, bet man šis klausimas rūpi ir dabar, jau praėjus šešiolikai metų.
Iš tiesų, ar tikite?

Balandis 2010
  teka 06:42
leidžiasi 20:02
ilgumas 13.20

  Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

    Šiandien 3°C / 11°C, trumpi lietūs
    Rytoj 5°C / 9°C, protarpiais lietus

      6
      ANTRADIENIS
Celestinas Daugirutis Žintautė Gerardas

      Saugaus eismo diena

Už vieną kaltą dešimt nekaltų kenčia
**********************
Sakykime, kad šventės baigėsi. Bent kai kam. Man gal dar - ne, nes ir be Velykų būna velykos. Pensininko gyvenimas leidžia Velykas švęsti ilgiau, nors  prisikėlimas neateina.
Vyksta priešingas reiškinys. Bet kalbėti apie prisikėlimą, kažką matyti tą linkme- irgi džiaugsmas.
Aš čia, suprantama, kalbu dar iš VAKAR.
Suprantu, kad galima dienoraštį rašyti kas sekundę ir kas minutę  jį čia skelbti. Bet mano dienoraštis – su KALENDORIUMI. Tai todėl, kad šitaip save drausminu -  kad ir mažo gero te užtenka visai parai ir visai parapijai.,
Užteks!
Būkite VISI laimingi, ypatingai neužmirštant dzūkų su jų šiliniais.Ten net ir nelaimėse džiaugsmų  bent truputį būna daugiau.

Balandis 2010
  teka 06:45
leidžiasi 20:00
ilgumas 13.15

  Pilnatis
21 mėnulio diena


    Šiandien 1°C / 12°C, nepastoviai debesuota
    Rytoj 3°C / 12°C, vakare galimas trumpas lietus

      5   
      PIRMADIENIS
Krescencija Vincentas Rimvydas Žygintė Zenonas Irena Zenius

      Antroji Velykų diena

Beieškodamas pyrago ir duonos neteksi
*********************************** 
O aš sumaniau parašyti pasaką. Sumanymas gal neblogas, nes ne tuščioje vietoje, bet...
Ir šiaip dedu ir taip, o kažkas ne taip. Įkelti į Savęspi ar karietą kaimą žmogų, oi, kaip nelengva.p:

  MYKOLAS.  Ponai, nežinau kodėl taip, tačiau... tačiau noriu  jums pasekti pasaką. Dar  niekad taip nepasitaikė, kad taip ūmai, staiga. Netgi neprisimenu, kad kada būčiau kam  sekęs pasaką. Bet va atrodo, kad ji manęs laukė, kuomet Velykiuose ateisiu karietą. Ar tu, bobul, supranti apie ką čia kalbu?  Aš tiktai – ne,-  Ir apžvelgęs, kas arčiau savęs,  paprašė: - Nesijuokite... Bent neskubėkite juoltis..
    Galima tikėti, galima- ne, bet tie žmonės, kuriuos čia prisimenu, jie lyg  niekur nebuvo išėję. 
    Diedo dušia, kaip pelėda
    Blindyje* tupėjo
    O aš jauna mergužėlė
    Kito bežiūrėjau
Velykos.
Antroji jų diena.
Te jos būna savyje. O jų ieškantiems – sėkmės  linkime...

Iš prisiminimų:
  „Vakaris prie namų pasirodydavo lalauninkai  - kaimo vyrai su muzika  ir dainomis  sveikinantys namų šeimininkus bei jų dukras,  linkėdami laimės ir sėkmės. Už sveikinimus jie gaudavo margučių, pyragų, mėsos, buvo vaišinami ALUMI..
------
* Blindyje (gluosnio medyje)

Balandis 2010
  teka 06:47
leidžiasi 19:59
ilgumas 13.12

  Pilnatis
20 mėnulio diena

        Šiandien 2°C / 6°C, trumpi lietūs
        Rytoj 3°C / 12°C, nepastoviai debesuota

        4
        SEKMADIENIS
Izidorius Algaudas Eglė Ambraziejus

      Velykos

Be vargo nėra laimės, be ašarų – linksmybės
*************************
Dar vienos.
Jau 71-osios
Čia aš apie Velykas. Jų tiek daug, kad atmintyje  pasilikusios tik tos, vaikystės, kuomet į artimiausias sodybas išeidavome kiaušininiauti. Keista, bet tolimesnės Velykos lyg ir artimesnės. Šitos  irgi didesnės  šventės  neatneša,  nors ir girdžiu metropolito kardinolo  Audrio Juozo Bačkio:
„Beauštant Velykų rytui kilkime pabudusios dvasios gyvenimui, tirpdykime širdžių įšalą, gaivinkime apledėjusią sąžinę ir atleiskime vieni kitiems kaltes...
Jeigu jau taip, tai gal ir iš kalėjimų išleiskim...
Žinoma, norėtųsi, kad  žmoguje būtų gražiau, bet ir vėl pažiūrėkime, kas tokių švenčių metu arčiausiai prie altorių?
Bet tyliu. Juo labiau, kad ir bažnyčioje nebuvau.
Tačiau man smagu, kad dar  prieš Velykas  pasikalbėjau  su Varnu Goliu.   

AŠ
Kas patikės, kodėl toks reginys?
Kaip gali būti akys danguje,
Jei rankose - lazda?

VARNAS GOLIUS.
Laimingo, kelio!
Ir stiprybės, kol dar esam.
Gražiai sutark su mano akimis,
Pasaulį matančiom kitaip,
Ir nebijok, kai reginiai –
Atrodys netikėti.   
Tai pirmąsyk, kaip suprantu,
Pasaulis žinią šitokią išgirs –
Žmogus ir paukštis keičias akimis.
Bet ką tai reiškia -
Ar suprast norės?
O! pagyvensim, seni,
Pagyvensim dar-
Juk tam ir laikas juda,
Ateitimi nokindamas šiandieną –
Išnyksta Dievas,
Tampa žmogumi
Ir - kas? Ar didelė bėda?
Pasaulis jo sukurtas,
Niekur nepradingsta.
Kaip amžinybės laikrodis vis tiksi –
Dienos su saule,
Naktys su žvaigždėm –
Aš su sparnais,
Su rankom - tu.
Ir upės plaukia,
Okeanai supas
O jei aršiau truputį paskaudės
Išsaugojant kas jau skurta
Ir žinant,
Jog ir Dievas nepadės -
Ar ne geriau?

    Ir stryktelėjęs nuo peties -
    Viens, du, ir trys, ir keturi
    Sparnais sumojo varnas Golius,
    Širdis it paukštis suvirpėjo
    Ir suprantu, kad sutinku rytojų,
    Kaip niekada kitokį.
    Kai reikia vaikščiot Dievo pėdomis
    Ir mokslus jo išmokti.
    Pasilenkiu, paglostau akmenį
    Ogi žiūriu
    Ir jis su manimi
    Kitaip pabūti eina...
----------------------------
Taigi, gerų švenčių.
Būkim.

Balandis 2010
  teka 06:50
leidžiasi 19:57
ilgumas 13.07

  Pilnatis
19 mėnulio diena

      Šiandien 6°C / 9°C, protarpiais lietus
      Rytoj 2°C / 6°C, protarpiais lietus

        3
        ŠEŠTADIENIS
Irena Ričardas Vytenis Rimtautė Kristijonas


Padariau savo gyvenime tik vieną klaidą: buvau per didelis idealistas-humanistas, aklai mylėjau žmogų. Už tai man ir buvo „atlyginta“. (E. Mieželaitis)

Senolių išmintis: Jei balandis šiltas, gegužė – šalta.

Iš mūsų prietarų : Jei gaspadorius miršta pilnatyj - namai nenubiednėja, jei priešpilnėj - likę prasigyvens, jei delčioj – pradės sunkiai gyventi

Geriau būti protingam, nekaip turtingam
***************************
Mintis užsikuria ir vėl gęsta. Ir nieko nebepadarysi, kartais taip greitai, kad nesuspėji užrašyti.
Ilgėliau pasėdžiu prie „ Discussio“-
Šiandieną keičiuosi akimis su varnu Goliu.
Hė! Iš kur tai?

AŠ:
Girdėjau –
Dievas pasiryžo būt žmogum.
Ar tai tiesa?

VARNAS GOLIUS
Pasaulis jau užplūsta Šklėrius.
Visi kraštai, kaip į Jeruzalę išėję.
Kaip bus toliau -nelengva spėti,
Tačiau kažkas dar vis prilaiko
Jūrą išsilieti -
Vanduo aukščiau,
Bet nekrenta kriokliais žemyn.
O tas žmogus, apie kurį kalbi,
Jis Šklėriuose,
Tavo tėvų nameliuose,
Prie žvyrduobės ir seno sodo...
Išgirdęs, kad juose jau negyvena -
Pasakė, kad, esą,
Gal taip nebus,
Kad iš tuščių namų
Žmogus laukan varytų...
Žmogų. 

      Ir tūpė ant peties,
      Ir glaudėsi prie veido varnas-
      Ir neatrodė, kad pasaulyje
      Mokėtume gyvent tik sau.
      Kažkas nepaprastai svarbaus
      Susieta su viskuo:
      Jei paukštis žino,
      Kad esi jam draugas –
      Jis prisiglaus,
      Ir pakuždės gyvenimo tiesų
      Tik būk, kokio tavęs jis laukia.

VARNAS GOLIUS   
O tu štai klausi, ar tiesa?
- Ak, mielas Pranai.
Dievo jau nėra.
Varškė! Varškė!
Duok man akis.
Akis man duoki
Pakilsiu dar aukščiau,
Negu tada...
Ir mano metai suskaičiuoti,
Bet kol sparnai mosuoja,
Reikia būti danguje.
Man nesunku tave suprasti -
Ir net labai tikiu -
Bus laiko pabendrauti
Nepaisant net,
Kokias lemtis
Mums atneša dangaus žmogus.
Žinai gi  -  vardas Feliksas
O pavardė - Miškinis jo. 

AŠ.
Žinau.   

  Ir padaviau akis...

AŠ
Laimingai skrisk,
Aukštai. Labai aukštai.
Kad visas kraštas
Vyzdžiuose sutilptų –
Matysiu savo akimis
Ir gera bus žinot – kas? kaip? ir kur?
Kas patikės, kodėl toks reginys?
Kaip gali būti akys danguje,
Jei rankose - lazda?
***** 

Rytoj gal pavys tokį „matymą“ užbaigti. Gal. Bet norisi dar sugrįžti į Velykius, pabūti karietoje su Vale ir Mykolu Jasiūnais. Kažin, kur jie dabar. Bent kokiu atveju – kažkur? Bet tik ne kapuose. Kol dar vaikšto sapnai, kol dar yra begalybė nežinojimo, man nevaliau  tuo  tikėti. Kol yra viltis – kad ir mažiausia- reikia kabintis į ją ir gyventi.

O diena apniukus, nesmagi. Praėjusiais metais jau gyvenau sode. Atvažiavau balandžio antrą dieną ir parašiau:

"Sodo sezonas prasideda"   
Pirmas kartas kai pasiliekame nakvoti. Tikiuosi, kad neišnyksime, kadangi čia be automobilio, o Kandžiuką tampyti po troleibusus- autobusus nesinori. Taigi šunelis lyg ir „nusodino„ būti čia. Sezoną pradėti gal dar ankstoka, bet...
- SVEIKAS, SODE.

Šiemet tą  „sveikas“ nunešiu vėliau.

Balandis 2010
  teka 06:52
leidžiasi 19:55
ilgumas 13.03

  Pilnatis
18 mėnulio diena

      Šiandien 7°C / 9°C, protarpiais lietus
      Rytoj 3°C / 7°C, protarpiais lietus

        2
        PENKTADIENIS
    Pranciškus Jostautas Jostautė Pranas Elona

        Tarptautinė vaikiškos knygos diena

Arvydas Juozaitis . – Žinai, aš išvis prisilaikau Tėvo Stanislovo laimės apibrėžimo. Mes nežinome, kas yra laimė. Mes žinome tik kas yra džiaugsmas. Laimė susideda iš džiaugsmo akimirkų. O laimė kaip tokia ne egzistuoja.

Senolių išmintis: Jei balandis sausas, sausas bus ir birželis, o jei lietingas- bus geri metai.

Iš mūsų prietarų: Kai vaikas jau eis į mokyklą, reikia jam jo  bambutę atnešti ir duoti siūlų mazgelius  atmegzti, tai bus labai geros atminties

Lietuvių kalbos specialistai įspėja: pasikvietę svečius į SEKLYČIĄ parodysite jiems nepagarbą, nes geriausia vieta sodinti juos prie vaišių stalo yra SVETAINĖ arba SVEČIŲ KAMBARYS.

Balandžio lietus žolę kelia.
***************************
Pagalvojau apie dienoraštį. Man jis turbūt, reikalingas, kad, pasak  Dalijos, jausčiausi realizuojantis [b[BŪK[/b]. Ir iš tikrųjų, kasdien jį rašydamas, pasijaučiu lyg į darbą išeinantis, kuomet- neateiti negalima. Lyg dar nebūčiau senas kelmas. O drausmei labai padeda jo kalendorinė pradžia, nes neatvertus naujo lapelio, galima išgirsti vėl:
Šnekorius 
Ei, drauguži,  saulė jau seniai žeme raičiojasi, o Tau vis dar šeštadienis. Pietus pramiegosi :)

Ir vis dėlto, kai tie daug vietos tik dėl savęs, gal jos per daug.
Ką gi, palaukim, juk ne pasaulio pabaiga, o balandis tik prasideda. Manau, kad jį man reikėtų panaudoti toliau bandant išdejuoti“ „ Discussio“, nes jaučiu, kad jau prie didesnių dalykų kaip šis, man neteks liestis.
Nesinori man jo gabalais nešioti po šią svetainę, bet dienoraštyje te būna, o iš čia - į Žalią Žolę, jeigu, žinoma, jausiuosi, kad tokį darbą laimina mano supratimas.
Taigi, šiandien  devinto paveikslo (ar kaip čia pasakius?)  antras fragmentas.

AŠ.
Mes esam miško žmonės
Mes - bitės viržių
Mes - išsilydę smaloje pušies -
Mes - Šklėriuose, Kabeliuose
Keliais suraišioti
Ir užlieti dangum, 
Lig Varėnos,  Merkinės, Liškiavos.

  Garbingas Golius, 
  Regis, net nemanė, 
  Kad šitaip pakalbėt gebu. 
  Nusijuokė liauna pušelė, 
  Medum pakvipo žemė ir dangus,   
  Tačiau žinojau, kad, deja, 
  Žodžių per maža džiaugsmui išsakyti - 
  Kai iš kitur namo grįžtu, 
  Net akmenys kaip gėlės žydi,
  Išeina beržas pasitikti 
  Žilvičiai lenkiasi iš tolo
  Ir smilgos suošia prie kojų...
  Kiekvieną žolę, paukštį, medį, 
  Net debesį, net vėjo šuorą
  Žodžius  nuvijusi 
  Širdis apglosto -   
  Jinai pirmoji grįžta į namus.   
  Ir tik paskui jau ausys, nosis, akys 
  Svaigina pojūčiais 
  Ir meilė uždega krūtinę, 
  Ir varnas Golius, ašara nubraukęs:   
  - Varškė, varškė, -
  Lig horizonto pakraštėlių šaukia.
  Laimingi neskaičiuoja pinigų   
  Save jie išrėkia džiaugsmu.

AŠ.     
Prašau –
Būk geras, Goliau,
Pakylėk kaip kažkada
Ir... ko daugiau norėti?
Gal paskutinis kartas
Kai giesme
Su tavimi kalbuosi.
Senatvė, mielas.
Jau ir pats šilais,
Ir samana apaugu.
Gražu žiūrėt ir būt sau jais
Bet būti jais- nelengva, Goliau.
Girdėjau -
Dievas grįžo būti žmogumi
Ar tai tiesa?
(...)
Nedaug kur svetainėje basčiausi, nedaug ką skaičiau, tačiau užtikęs žvirbliuko dedikaciją, nusirašiau atsiminimui.

    Dedikuoju V.

Laukiau tavęs kaip
  pavasario
Atėjai
Dabar ilgai kvepės
  Mėšlavežiu

balandis 2010
  teka 06:55
leidžiasi 19:53
ilgumas 12.58

  Pilnatis
17 mėnulio diena

      Šiandien 8°C / 16°C, nepastoviai debesuota
      Rytoj 6°C / 9°C, protarpiais lietus

    1
    KETVIRTADIENIS
Hugonas Teodora Teodoras Rimgaudas Dainora

      Juokų arba melagių diena
      Pasaulinė paukščių diena

L. A. Seneka. Dorybė yra sugebėjimas tenkintis mažu.
AŠ. Aukštos frazės sublizga tik tuomet, kai jas apšviečia gyvenimas.
Iš mūsų prietarų:Nėščia moteris turi sekmadienį nieko nesiūti, nes vaikas nekalbės, jo liežuvis bus prisiūtas.
Lietuvių kalbos specialistai pataria: nepurkštaukite, kad po metų darbo Seime – vieni BAGOČIAI. Iš tiesių dauguma jų tapo TURČIAIS, TURTUOLIAIS. O svarbiausia  - ne vienas ten dvasiškai nepraturtėjo.

Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
*********************
Baigiasi kovas. Balandis prasideda Melagio diena. Galėtų jos ir nebūti, nes ir taip nepasitaiko dienelės, kad nesumeluotume. Bet iš tikrųjų, kas atsitiktų, jeigu nemeluotume?
Manau, kad tai būtų didžiausias perversmas Žmonijos istorijoje. Net nemoku įsivaizduoti. Pirmiausia, matyt, pradėtų nykti valdžios institucijos su visais slaptais raštais, tarnybom, diplomatija, saugumu, teismais, kyšiais, sukčiais... O, Dangau! kokia milžiniška energija susitaupytų, atkritus poreikiui išlaikyti melą paslaptyje arba nugrimuojant jį kitokių prasmių pavidalais. Teisybės pavidalu – ypatingai.

Bet štai žvilgt į save. Kad ir svetainėje. Ir ką matau?
Šį kartą labiausiai akis užkabina „Discussio“ Taigi, tyliu suglaudęs ausis, o meluoti žadu toliau. Tiesa, pasirodžius jo aštuntam fragmentui „tiesa“ vis dėlto suabejojau, ar bus tęsinys, kadangi ne taip paprasti turėti Šklėriuose Dievą- žmogų, pasivadinusi Feliksu Miškiniu.
Kitas dalykas, kad praėjus laikui, matau, kad jau ir prie parašyto reikia ateiti ir taisyti, remontuoti. Bet idėja, mintis man patinka, ji nepaprastai plati ir mano galvai labai nelengvas darbas. Bet reikia krutėti, kol nors šitaip dar sugebu. Manau, kad tokiam darbui geriau priimtinas dienoraštis. Žiūrėk, gal kas ir pakuždės, kaip ką reikėtų padaryti geriau...
 
VARNAS GOLIUS
- Na-kąąą? Na -kąąą?
Grįžti, grįžti...

AŠ
- Varškė! varškė!
Matai gi, Goliau, kad grįžtu
Ir - o, gražuoli! - gera man,
Kad čia tave randu.
Man niekuomet tu nebūni toli,
Tačiau gimtam krašte
Kitaip ir tavo skrydžiai,
Ir gyvenimas atrodo.
Būk geras, pakylėk kaip kažkada
Aukštai į dangų -
Pamatyti noriu,
Kaip jie, šiliniai,
Kraštą laiko.

VARNAS GOLIUS
- Duok man akis.
Akis man duoki.
Sunkus esi
Argi pakelsiu?
Kiek pamenu -
Miškais apaugęs kraštas
Su Nemunu, Merkiu, Ūla
O Juozupukas barasi ir sako:
Mes - dzūkai
Esame viena tauta...
Ir nevalia akis šilais užstoti.

AŠ:
Negi sakau, kad mes ne dzūkai?
Bet smėlyje įaugę
Su pušim kartu
Kai keliam širdį,
Rodome į Marcinkonis.
Sukrito aplink juos kaip aviliai
Šilinių sodžiai -
Darželiai, Musteika
Zervynos ir Puvočiai...
Bet, ėgi, mielas paukšti Goliau,
Ar man tau apie tai kalbėti?
Mes esam dzūkai- miško žmonės
Mes - bitės viržių
Mes - išsilydę smaloje pušies -
Mes - Šklėriuose, Kabeliuose
Kelias suraišioti
Ir užlieti dangum... 
Lig Varėnos,  Merkinės, Liškiavos. 
(...)

Tai gal tiek...