FRAGMENTAS IŠ DISCUSSIO

Balandis 2010
  teka 06:52
leidžiasi 19:55
ilgumas 13.03

  Pilnatis
18 mėnulio diena

      Šiandien 7°C / 9°C, protarpiais lietus
      Rytoj 3°C / 7°C, protarpiais lietus

        2
        PENKTADIENIS
    Pranciškus Jostautas Jostautė Pranas Elona

        Tarptautinė vaikiškos knygos diena

Arvydas Juozaitis . – Žinai, aš išvis prisilaikau Tėvo Stanislovo laimės apibrėžimo. Mes nežinome, kas yra laimė. Mes žinome tik kas yra džiaugsmas. Laimė susideda iš džiaugsmo akimirkų. O laimė kaip tokia ne egzistuoja.

Senolių išmintis: Jei balandis sausas, sausas bus ir birželis, o jei lietingas- bus geri metai.

Iš mūsų prietarų: Kai vaikas jau eis į mokyklą, reikia jam jo  bambutę atnešti ir duoti siūlų mazgelius  atmegzti, tai bus labai geros atminties

Lietuvių kalbos specialistai įspėja: pasikvietę svečius į SEKLYČIĄ parodysite jiems nepagarbą, nes geriausia vieta sodinti juos prie vaišių stalo yra SVETAINĖ arba SVEČIŲ KAMBARYS.

Balandžio lietus žolę kelia.
***************************
Pagalvojau apie dienoraštį. Man jis turbūt, reikalingas, kad, pasak  Dalijos, jausčiausi realizuojantis [b[BŪK[/b]. Ir iš tikrųjų, kasdien jį rašydamas, pasijaučiu lyg į darbą išeinantis, kuomet- neateiti negalima. Lyg dar nebūčiau senas kelmas. O drausmei labai padeda jo kalendorinė pradžia, nes neatvertus naujo lapelio, galima išgirsti vėl:
Šnekorius 
Ei, drauguži,  saulė jau seniai žeme raičiojasi, o Tau vis dar šeštadienis. Pietus pramiegosi :)

Ir vis dėlto, kai tie daug vietos tik dėl savęs, gal jos per daug.
Ką gi, palaukim, juk ne pasaulio pabaiga, o balandis tik prasideda. Manau, kad jį man reikėtų panaudoti toliau bandant išdejuoti“ „ Discussio“, nes jaučiu, kad jau prie didesnių dalykų kaip šis, man neteks liestis.
Nesinori man jo gabalais nešioti po šią svetainę, bet dienoraštyje te būna, o iš čia - į Žalią Žolę, jeigu, žinoma, jausiuosi, kad tokį darbą laimina mano supratimas.
Taigi, šiandien  devinto paveikslo (ar kaip čia pasakius?)  antras fragmentas.

AŠ.
Mes esam miško žmonės
Mes - bitės viržių
Mes - išsilydę smaloje pušies -
Mes - Šklėriuose, Kabeliuose
Keliais suraišioti
Ir užlieti dangum, 
Lig Varėnos,  Merkinės, Liškiavos.

  Garbingas Golius, 
  Regis, net nemanė, 
  Kad šitaip pakalbėt gebu. 
  Nusijuokė liauna pušelė, 
  Medum pakvipo žemė ir dangus,   
  Tačiau žinojau, kad, deja, 
  Žodžių per maža džiaugsmui išsakyti - 
  Kai iš kitur namo grįžtu, 
  Net akmenys kaip gėlės žydi,
  Išeina beržas pasitikti 
  Žilvičiai lenkiasi iš tolo
  Ir smilgos suošia prie kojų...
  Kiekvieną žolę, paukštį, medį, 
  Net debesį, net vėjo šuorą
  Žodžius  nuvijusi 
  Širdis apglosto -   
  Jinai pirmoji grįžta į namus.   
  Ir tik paskui jau ausys, nosis, akys 
  Svaigina pojūčiais 
  Ir meilė uždega krūtinę, 
  Ir varnas Golius, ašara nubraukęs:   
  - Varškė, varškė, -
  Lig horizonto pakraštėlių šaukia.
  Laimingi neskaičiuoja pinigų   
  Save jie išrėkia džiaugsmu.

AŠ.     
Prašau –
Būk geras, Goliau,
Pakylėk kaip kažkada
Ir... ko daugiau norėti?
Gal paskutinis kartas
Kai giesme
Su tavimi kalbuosi.
Senatvė, mielas.
Jau ir pats šilais,
Ir samana apaugu.
Gražu žiūrėt ir būt sau jais
Bet būti jais- nelengva, Goliau.
Girdėjau -
Dievas grįžo būti žmogumi
Ar tai tiesa?
(...)
Nedaug kur svetainėje basčiausi, nedaug ką skaičiau, tačiau užtikęs žvirbliuko dedikaciją, nusirašiau atsiminimui.

    Dedikuoju V.

Laukiau tavęs kaip
  pavasario
Atėjai
Dabar ilgai kvepės
  Mėšlavežiu