BŪK J.A. HERBAČIAUSKAI!

Balandis 2010
teka 06:32
leidžiasi 20:10
ilgumas 13.38

  Delčia
25 mėnulio diena

    Šiandien 4°C /14°C, trumpi lietūs     
    Rytoj 2°C / 15°C, nepastoviai debesuota

    10
    ŠEŠTADIENIS    
Apolonijus Mintautas Agna Margarita

Į kito širdį neįlįsi
*************************

Tai, ką parašiau per pastarasis trejas dienas, šiandie perskaitė ir Vidinis. Patenkintas - nepatenkintas, ar kas bepasakys, bet atrodė lyg pats su savimi kalbčiau:
- Yra dalykų, apie kuriuos anksčiau rašei. Pavyzdžiui, apie Herbačiauską. 
- Kas suskaičiuos tas dienas ar jų rytus, kai dar iš tolo šauki „labas rytas“ arba tiesiog „Labas, Pranuci“.   
- Tai ne tas pats, Pranuci, tą patį per tą patį kartoti savo raštais. Juolab tikintis, kad jie bus išleisti, tarkime, 20 tūkstančių egzempliorių tiražu.
- Tu - ką? Išprotėjai? Praėjo tie laikai, brolau, kai 20 – 30 tūkstančių egzempliorių tiražais būdavo leidžiami raštai. Kad ir E. Mieželaičio ar S. Nėries. Bet, kodėl mudu apie tai, a?

    Vidinis neskuba atsakyti, bet buvo saldu pagalvoti apie tuos laikus ir apmaudu, kad taip ne laiku atsiranda karietos užrašai. Juk būčiau paskutinis mulkis, jeigu bent svajonėse neįsivaizduočiau nuspjovęs toliau arba, kaip sakoma - blogas kareivis, kuris nenori būti generolu. Būsiu ne būsiu juo, o geru kareiviu galiu ir privalau būti. Ir prisipažįstu, beje, kad jau būdami kelionėje, dar vis nelabai žinojome, ko iš jos tikimės. Net nenustebau, kai Tomas Vaisieta, pasakęs į eterį  istorinę kalbą apie kelionės neįprastumą, tuoj apsidairė, ar neišgirs jo trečias ir paklausė:
- Sakyk, vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip  ją suvoki?
- Laikraščiai rašo, o pasirodo, mudu dar vis nežinome svarbiausio. Gaila, bet tai tiesa. Taigi klausi: „ko ieškosime, vežėjau?“  Atsakau: „Širdies, Tomai, ieškosime“.
-  Žmogaus širdies?
- Dabar gali juoktis. Antraip, iš tikrųjų, kokio velnio važiuoti  į praeitį  arba tiksliau - į mirusių laiką, jų šalį. Tai vienintelį vertybė dėl kurios verta rizikuoti.
- Nesijuokiu ir neketinu juoktis. Juo labiau dabar, kai nusipirkau Juozapą Albiną Herbačiauską.
- Tu turbūt apie jo „erškėčių vainiką“?
- Tai ne pirmas  bandymas ieškoti širdies. Šiurpas per  nugarą eina, kai jį girdžiu. Visai nenoriu girdėti, bet, deja, girdžiu.
- Girdžiu ir aš, Tomai. Ypatingai klausa paaštrėjo, įsėdus į karietą. 

Apie šį pašnekesį karietos dienoraštyje vos užsiminta. Tos kelios eilutės užrašytos taip:
Tomas nežinojo, kaip dreba mano kinkos abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado  žmogus, kuris pasakys: buvo – nebuvo, rasim- nerasim, vis tiek, vežėjau, važiuojam. Net baisu rašyti jo vardą, o juolab pavardę. Todėl ir nerašau, nes tikiu, kad nepaisant kokia lemtis mus ištiktų, būsime išgirsti iš darbų“ 

Dabar mano kinkos jau nedreba, bet rašydamas apie tai, regisi, vėl girdžiu, kaip į veidą,  akis, ausis krenta Juozapo Albino Herbačiausko dainingas balsas ir sunkus šauksmas:
- Tautos širdies vis ieškau ir ieškau Gyvos Meilės Šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano...  Tautos Širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą: ir sapnuoju, ir svajoju apie Tautos širdį. 

Jau tuomet buvau prisiklausęs pasakojimų, kad, girdi, Herbačiauskas sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių jų klausantys žinodavo, kad oratoriui kažkas labai rūpi, bet niekas negebėjo suvokti - kas gi jam rūpi.
- Nesurado jis tos širdies. Tikrai nesurado. Negi manai, kad mes, Pranuci, galime peršokti jo nesėkmę.
- Per daug norėjo, Tomai. Visos tautos širdies.- atsakau, bet jaučiu, kad aktorius Vaisieta labai abejoja, jog kažką galiu nutuokti apie Juozapą Albiną
- Net nežinau, kaip tau, vežėjau, aiškiau pasakius. Pats apie save sakė: taip, aš biski literatas, biski “pisorius‘, biski net ir teisėjas. Bet kartoju - Juozapas Albinas  ieškojo Tautos širdies ir abu tuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis.
- Taip, taip, Tomai. Ir berods, kad laikė save suvalkiečiu, ar bent sutiko būti juo laikomas, tačiau tai nesutrukdė emigruoti į Lenkiją. Manau, kaip tu Perlojos, taip aš Šklėrių į Krokuvą nekeisime.
Kalbėti šia tema darėsi vis sunkiau. Žinojau - kodėl, bet neabejojau, kad tai neblogiau žino ir Tomas.
- Et, bala jo nematė! - patylėjęs mestelėjo ir lyg apgailestaudamas: -O daina karietai vis dėlto reikalinga.
- Bus Tomai, jeigu, žinoma, neiškrisime iš karietos ar iš proto neišsikraustysime,- pasakiau, nes ilgiau kalbėtis darėsi neįmanoma. Atrodė, kad Herbačiauskas kažkokiu būdu paliko Krokuvą ir įsitaisęs karietoje laukia progos, kad galėtų perimti jos vadžias.
- Visi tyčiojasi iš manęs, visi man  piktžodžiauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies beišsižadėjo. Kad  nors greičiau pasikartų, nustiptų! Kokios ten jam širdies reikia; proto mat neužtenka! Tfu! Spjaukim visi sykius: tegu sau eina po šimts velnių! Tfu! Kokios ten širdies jam reikia... Tfu! Baugu į jį žiūrėti - drugys ima kratyti... Tai baidyklė, špukas, šmėkla... Tfu, tfu! Tegu mus Viešpats  Dievas  nuo tokio  žmogaus  saugoja...
- Jonai ar tu, Stasy, pasiimk savo suvalkietį, -norėjau dar garsiau už jį šaukti, bet atsiminęs Daliją susilaikiau. Kas žino, gal ir teisi Viktorija Daujotytė, parašiusi apie jo senelės kraujo liniją:"buvo labai palankus žemaičiams. Lietuvos „horoskope“ sakė: „ Lietuvos tautos ir valstybės  pamatas, fundamentas – žemaičiai ožiaragiečiai“.
Nusišluosčiau suprakaitavusia  kaktą - aha,  dar važiuoja karieta. Ir kažkodėl atvertęs paskutinį „ Erškėčių vainiko“ lapą, pamačiau, kad  knyga išleista 20.000 egzempliorių tiražu.
Buvo 1992 –ji.
Būk, Juozapai Albinai Herbačiauskai. Karietoje vietos užteks.

„Usia, tusia, rusia, kusia!
Viskas mūsų, viskas  mūsų!
Mergos mūsų, bobos mūsų!
Turtas mūsų, rūmai mūsų
Mes – valdovai, mes – valdovai
Usia, tusia, rusia, kusia!

- Taip taip, bet apie karietą dar patylėk...