MARKATNA DIENA

Kovas 2010
  teka 06:20
leidžiasi 18:34
ilgumas 12.14

  Priešpilnis
7 mėnulio diena

      22
      PIRMADIENIS
Benvenutas Kotryna Gedgaudas Gedgaudė

    Pasaulinė vandens diena

Kur pušis išaugo, ten ji ir graži
***************************
„Diena buvo markatna“, - pasakytų Pelekiškių Širšė ir skubėtų žodynėlyje paaiškinti: suprask, kad praleista diena apniuksi, blausi. Ir tikrai taip, nes pats įsipyliau čierką, bandydamas pašviesinti, bet nepadėjo. Vidinis irgi ilgą laiką  nepasirodė ir pirmasis iš  geriau pažįstamų atsirado Eduardas. Bet ir jis šį kartą nepanoro būti piemeniu.
- Ne akmenėlis , Pranuci. Labai džiaugiuosi, kad sugebame būti piemenimis, tačiau tokioje dienoje, regis, protingiau pakalbėti apie kitus dalykus, -ramiau pasakė it tuoj pat, ko visai nelaukiau: - Ar kada nors galvojai apie mirtį?
- Net rašiau? Kvaila tai, bet rašiau.
- Kodėl kvaila?
- Argi reikia aiškint? Pats žinai, Benjamino sūnau – kodėl? Galvok ar negalvok, rašyk ar ne, o ji, mirtis, neužmirš ir neaplenks. Nei rožančiumi nubaidysi, nei kryžiumi nuvysi. Bet kodėl mes apie tai, a?

Užslinko šalta, nejauki tyla, tačiau žinojau, kad man reikia būti kantriam it laukti. Dėbtelėjau akimis į sieną, lyg norėdamas pasitikrinti, ar neiškeliavęs į Savęspi. Nuo jos iš paveikslo žiūrėjo Pivašiūnų Šv. Marija – Nuliūdusiųjų paguoda su užrašu : „ Popiežiaus  Jono Pauliaus II 1988 metais vainikuota“.  Marija ir jos kūdikis atrodė liūdnesni negu kitomis dienomis. Pamaniau, kad ji tikriausiai jau perskaičiuosi Juozupuko eilėraštį apie atlaidus Pivašiūnuose. Įstrigo ir mano galvon kai kas iš eilėraščio teksto, bet geriausiai paskutiniai du posmeliai:

Ir kalneliai nežinotų,
„Maldininkai“ ar gyvi,
Jei blevyzgų nedainuotų
Dilgėlėtam patvory...

Ar ras taką į gimtinę,
Ar nuskęs kur nemunuos?...
Rausvos kėpso palapinės
Pivašiūnų atlaiduos...

Taigi įtarti, kad išėjęs kitur, nebuvo prasmės. Čia pat ir mano dienoraštis Rašykuose. O Eduardas  jau taip:
- Pranuci, nežinau, kiek dar padarysiu, bet padariau savo gyvenime tik vieną klaidą: buvau per didelis idealistas - humanistas, aklai mylėjau žmogų.
- Bet klaida tai veršio dydžio. Oho! mylėti žmogų. Ar supranti apie ką kalbi, Eduardai? Manau, kad didesnės klaidos negali būti. Na, bet tęsk. Tu juk dar kažką nori pasakyti.
    Apie tai rašiau.  Norėsi, galėsi perskaityt.
    - Ką? Ar kad už tą meilę buvai atlygintas? Tą žodį rašai kabutėse – Už tai man ir buvo „atlyginta“. Bet ar tau neatrodo, kad labai klysti. Tai tik žiedeliai, o pipirai vėliau. Kiek čia to laiko bepraėjo  nuo 1997m. birželio šeštosios, kuomet, pasak tavęs, „palikai šį neįdomų pasaulį“, tikėdamasis  įdomesnio ar bent šventos ramybės. Manau, kad ar tau, Eduardai, neatlyginta už šitą klaidą – už aklą meilę žmogui.
- Na jau? Iš kur tokios žinios, - atrodo truputį net nustebo.
- Tai gal net ne žinios, o nuojauta. Man lengviau apie tai kalbėti, kuomet esu Savęspi. Gal  kada nors kartu ten pavaikštinėsime. Beje, neblogai sekasi ir su Vidiniu, o dabar...
- Kas  dabar?- man nutilus ramiai paklausė Eduardas. 
- Noriu prisiminti, bet atšipę smegenys. Tai ne žodis žodin, bet apie tai, ko klausei, būtent – ar pagalvoju apie mirtį. Sakau, tai ne tiksliai pagal tekstą, bet turėtum suprasti. Klausyk:

Sakei, nepaisyk jos,
Jinai, mirtis, ir taip ateis... 
Tai kam jos laukti?
Šitaip vargti žmogui?

Bet argi būtų laukt sunku,
Jeigu žinočiau – neateis?
O vis tik būna valandų
Kuomet atodūsyje skaudžiame
Aš laukiu jos, atvėręs širdį.
Prieina.
Žvilgteri.
Širdis tuščia.
Tokia nereikalinga mirčiai.

- Viskas? Pats pagalvok, ar ne banalu? Kad nereikėtų kitiems tai sakyti.
- Tavo širdis, Eduardai, mirčiai labai reikalinga.  Ji jos labai trokšta. Man čia svarbiau pasakyti, kaip iš tikrųjų yra, o ne dėlioti lapelius ant lapelių. Dangaus pilna tavo širdis, Eduardai...