Kovas 2010
  teka 06:02
leidžiasi 18:47
ilgumas 12.45

  Pilnatis
14 mėnulio diena

        29
        PIRMADIENIS
Narcizas Almantė Bertoldas Manvydas

Lietuvos įstojimo į NATO diena

A. KAMIU. Intelektualus - tai žmogus, kurio protas pats save stebi
AŠ. Lakios vaizduotės kūrėjui ir Dzūkijos kalneliai it Parnaso kalnai.
Iš mūsų prietarų: Mirus tėvui ar motinai, negalima laidojant vaikams berti ant karsto žemių, nes sako, kad tuomet tėvams labai sunku gulėti.

Lietuvių kalbos specialistai įspėja:pasisamdę PRARABĄ rizikuojate niekada  nešvęsti įkurtuvių. O jei statyboms vadovauja VYKDYTOJAS, jūsų namas išdygs kaip ant mielių.

Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo
**************************************
Toks netikrumas užgriuvo, kad skaitau iš 1994 sąsiuvinio eilėraštį ir abejoju, ar jis mano. Tikriausiai, kad mano, bet... Pagaliau nusprendžiu, kad vis tik jis mano, nes parašytas tų metų Velykų proga, kuomet viešnagėjau Velykiuose. Nemanau, kad jį reikia palikti sąšlavynui, bet ne todėl, kad jis jo nevertas, o todėl, kad esu iš jo pasiėmęs blogesnių. Beje, užrašas primena, esą, mėgdavęs parašinėti ketureilius.
Negi?
Bet, matyt, reikia tikėti, ką juodu ant  balto parašęs.

"Kur, Pranuci, dingo tavo ketureiliai, kad tave kur! Kur jie? Juk jais gali paliudyti ( bent paliudyti), kad  gamtoje yra tokie puikūs dalykai, kurie verčia  prisiminti savo išgyvenimus, tą savo kraujo kalbą, kuomet pasijauti, kad ir tu esi šio gyvo pasaulio  kruopelytė, kuomet sužinai, kad ir paukštis pasiilgsta  gražių žmogaus akių ir nepaisydamas nieko, leidžiasi į tolimiausią, į vargingiausią kelionę.
    Nubuskim, išeikim ir  mes – kas į karietą, kas prie karietos, kas dar kur, kad tik visi  būtume arčiau paukščio, arčiau pirmosios pavasario žalumos, prie jo vėjo ir lietaus, prie tos dvasinės gaivos, kuomet bent minutei užsimiršta skaudi žmogaus gyvenimo dalia, kuomet Dievas, palaiminęs tave pavasariu, moko ir skristi, ir mylėti, galvoti apie gėrį, gerumą ir šviesias  pavasario aušras.
 
Na, o žemiau tas eilėraštis, pavadintas „Būk!“, bet dabar jau kitoks, gerokai paredaguotas. Toks jis, mano galva, geresnis.

Būk laimingas, žmogau,
O mylėti,
Niekuomet nevėlu
Tik nelengva jau seniui tikėti,
Kad pavargus širdis
Į pavasarį grįžti galės.

Betgi – paukščiai sugrįžo.
Ir atšilo vėl sėjai dirva
Vėl margučiais dabinas Velykos
Ir džiaugsmu virsta Jėzaus kančia.

Būk laimingas, žmogau!
Tik laimingas.
O pavasarį nešti sunku
Springsta Nemunas sangrūdom ledo -
Neretai kaip žaizda
Sopulingas esu
Bet vis tiek tegu žydi žolynas
Ties tavim,
Ties sėja,
Ties paukščiu

Sveikas būk!
Sako, geras tas vynas,
Kur nokintas krūtinės skaudžios
Aš nutolinu savo rugsėjį,
Įsiterpdamas paukščio dainon
O ant lūpų pavasaris
Mėlynakių žibuoklių pasėjo-
Dūzgia bitės ir ieško medaus

Prieš pavasario sėją,
Prieš perėjimą paukščių,
Vaikšto meilė
Ir dingo rugsėjis,
Nepaprašęs net rudenį laukt.

******************
Dar anksčiau JUOZAPUKAS man rašęs, kad, girdi, „sukūriau sau EPITAFIJĄ“, bet “ji ilgoka ir be to jaunimėlis juoksis. (Iš manęs, ne iš tavęs)“.
Netrukus epitafiją suradau jo dienoraštyje ir štai kai ji atrodo su prierašais prie jos.

„Pranai, nežinia, kuo tave pavadint, šiandien mane sugraudinai ir visiškai panirau į nostalgiją ir jos paveiktas sukūriau sau EPITAFIJĄ.“

Sūnau,
Kai į žemę išeisiu,
Užritinkit akmenį man
Ir iškalkite tokius žodžius:

„Žeme,
Aš jau atėjau.
Prie manęs prisiglausk –
Prie širdies,
Prie akių ir prie rankų,
Ir visur, kur esu Su tavim...“

(Atleisk, Pranai, už nugvelbtus tavo žodžius).

Taigi  gyvenam  visaip, net ir nesusitikdami, o atrodo, kad kartu...