kovas 2010
teka 06:25
leidžiasi 18:30
ilgumas 12.05
Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena
20
ŠEŠTADIENIS
Žygimantas Tautvilė Filomenas Irmgarda Irma Irmantas
Žemės diena
Pavasario lygiadienis
Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje
**********
Tyla, prakalbusi į tylą
Suvirpa dar tyliau.
Ten, erdvėse minties,
Didžiausi nuotoliai sudyla
Ir vaikščioja Dvasingas
Tavo – Mano – Mūsų,
Kur ir žmogus kaip Dievas
Būtį sukuria iš žodžio,
Bet štai paklausia iš TYLOS:
“ O ką gi tu man pasakysi?
Nedidelis žalias žiogeli?“*
- Pasaulį Savęsp(i) kuriu
Iš tavo žodžio,
Eduardai, eM
Jau ne pirmą kartą atsitinka, kad, atsivertus E. Mieželaitį, kažkas sukužda smegenyse ir atsiranda užrašas – nesvarbu, eiliuotas ar prozos kalba. Taip ir šis, bet šis ypatingesnis tuo, kad verčia pagalvoti apie pasikalbėjimus su juo. O gal? Bet imantis tokio sumanymo, kaip tai padaryti? Man būtų nesmagu, jeigu atėję kritikai daužytų kuolais. Ne, nemanykite, kad asmeniškai pats bijausi. Bijočiausi - išeičiau, pasekdamas kitų pavyzdžiu. Dar sunkiai, laaabai sunkiai įsivaizduoju, bet, deja, jau neatmetu prielaidų, kad ir kai kurie mūsų kritikai Mieželaičio nepažįsta. O jeigu staiga kuris nors iš jų tvinkt: kas esi, piemenie? Nagi, marš karvių ganyti!
Ir kaip tokiu atveju man elgtis, kaip atsiprašyti Eduardą už tai, kad yra , kaip yra..
Bet tiesa, kad nėra padėties be išeities. Manau, kad saugiausia kol kas, bent tol, kol galvoje geriau prašviesės, mudviems įsikurti dienoraštyje.
Piemens pėdoje
Laikas atėjo ir... BŪK!
Pavasari,
Ar žinai bent,
Kaip sieloje noksta
Tavo vardas gražus,
Kai dalgiui nereikia
Išeiti į žolę.
Paukščiai ima už rankų
Ir veda pabūt,
Kur šaukia miškely tilvikas*
Kur šūkteli pempė - - gyva!*
Kur puošias vestuvių vainikais
Kriaušė, slyva, alyva*
Mano laikas barzdotas
Jo rankoj - senatvės lazda
Švilpauki džiaugsmą, varnėne,
Aš noriu girdėti tave
Ir matyt kaip piemens
Mažoje pėdoje
Pražįsta pavasariu
Žalias poetas.
Šokteli raidė it žiogas
Tai eM
Pažįstu aš ją, Mieželaiti.
-------
* Kursyvu cituojamas E. Mieželaitis


Pranas






