Siu gint, siu gint

teka 07:12
leidžiasi 17:52
ilgumas 10.40

  Pilnatis
15 mėnulio diena

        01     
      PIRMADIENIS
Albinas Tulgaudas Rusnė Antanina Antanė
----------------------------------------------

Kelių metų sunkus darbas, regis, pavyko. Įsigudrinome su Vidiniu giliau ir greičiau nuslysti į Savęspi ir ten surasti ne tik reikalingus adresus.  Jau galiu drąsiai sakyti, kad ne tik Dievas, bet ir Velnias mielai paduoda paramai ranka, jeigu tik sugebi laiku ir meiliai įkristi jam į akį. Kitaip tariant, talentas visur reikalingas, bet šiandieną ir be jo galima apsieiti.

Siu gint, siu gint

- Šnekutis?- sukluso Vidinis ir kaip vaikas apsidžiaugęs: - Tikrai šnekorius. Žiūrėk tu man! Pavasaris. Dar vienas. Ačiū šnekoriui, dėkui dievuliui. Vis tik sulaukėme. Tu tik paklausyk,  Pranuci, - ragina Vidinis slystelėti dar giliau pavasaryje, o ten:   

Čir čim, čir čim 
Vyvo,vyvo!

Jau užmiršau, kad rankoje laikau kelių eilučių eilėraštuką, bet jis dabar irgi virptelėjo it paukštis, kuris prieš daug metų buvo nežinia kur pasiklydęs ir šit galiu jį perskaityti, tiksliau gal - išgirsti, kaip ir ką  jis švilpauja.
Ir – ką?
Pasirodo, kad nori pažiūrėti man į akis:

Žmogaus akys, žinau, nemeluos
Jei šviesa ten,
Jei šešėlių nėra.
Ir todėl, kai kalbi - tai kalbėk į mane,
Kad galėčiau matyt ir tavo akis.

Kaip, kaip? Nemeluos? Akys? Ir jaučiu, kaip pradedu gūžtis savyje, slėpdamas būtent akis. Negi jis, net vardo neturintis, popieriuje išblukęs eilėraštukas, žino, jaučia, kodėl jį čia ištraukiau iš  makulatūros? Negi jis jaučia, kad... O kovo paukščiai dar galingiau sušneko:

Grįžau, grįžau, grįžau,
Buvau,  buvau,  buvau,
Teisybė - čia čia čia
Išlėksiu, išlėksiu, išlėksiu,
Eik, eik, eik!

Ir, o dzievuliau, kokios sunkios, negeros mano akys. Suprantu, kad jos tik todėl tokios, kad į jas nori pažiūrėti skurdukas eilėraštis, po trisdešimties metų sugrįžęs į rankos saują. Ir va nori įsitikinti, suprasti „ar dar esam // ar išliksim draugai“. Jau mano žodžio jam  nepakanka. Juo netiki. Jam reikia, kad kuomet kalbu, matyti ir mano akis – esą, jos dar nemoka meluoti. 
Ne, ne. Šiandien  ne ta  diena, eilėraštuk. Sugrįžo kovai su  savo mėnesiu ir va pavasaris, – ir suradęs knygą - segtuvą, kurią su Vidiniu vadiname Šventąja, padaviau jai tą apgeltusį popieriaus lapelį su kelių eilučių eilėraštuku:
- Priimk, dangaus dukra. Tokią dieną žmogus leidžiasi į Savęspi šventei ir mokosi  kalbėti žiūrėdamas į akis. Gal ateis laikas, kai šitaip nereikės, bet dabar reikia - žodis paniekintas, praradęs garbę, jam netikima.
Nežinau, ar kada vėl į rankas paimsiu šitą eilėraštuku kalbančią popieriaus skiautelę, bet man ji prasminga, kad atiduodamas ją segtuvai- knygai  supratau, kodėl – begemotas ir kodėl jis man reikalingas.
- BUS. PRIVALAI,- pasakė drūtai
O Diudia Pauteckas (Arvydas Valickas):
- Klausyk begemoto..
Negi bus? Negi privalau? Negi iš tiesų dar vienas pavasaris ir man?. Negi ir iš jo dar teks kažką įdėti į segtuvą –knygą.
- BUS. PRIVALAI.
- Klausyk begemoto...