Motiejus su vyturiu (II.24)

1.
Taip ir traukė prie lango pažiūrėti į dangų - o gal gi pamatysiu ar išgirsiu vyturėlį. Bet ne, neišgirdau. Kaip, deja, nenuvažiavau pas Joną pietų.
O kvietė.
Paprašiau, kad į mano vietą su man skirtu šaukštu pasodintų Šv. Motiejų. Tačiau pamaniau, kad vis dėlto pavasaris prasidėjo ir man. Tikiu, kad kažkur arti vyturys vis dėlto yra, o kažkur toliau - net  ir dangun giesmę pakėlęs. O kad būtų realiau beliko tik pačiam prie jos prisidėti:
Čiru viru, pavasaris,     
Palikau vaikelius nelesintus   
Parlėksiu – palesinsiu
Prakirsiu ledelį- pagirdysiu.

2.
Iš kitų persimetinėjimų svetainėse man įdomesnis gal su zirzule. Rašė:
Jeigu pabučiavo į vieną skruostą, atsuk ir kitą.
Parašiau, kad mes, matyt, dažniau užrašome kitų mintis, negu savo. Bet ne mūsų kaltė, kad mes to nežinome.
Atsakė, kad girdi,Visos mūsų mintys yra tik genetinė atmintis ir kalbėdami nieko naujo nepasakom kitiems - pasakom tik sau.

Tai man buvo netikėta ir nustebau:
Na va! O aš dar vis tikėjausi, kad gal kažką pasakysiu naujo, ko gal ir dzievulis dar negirdėjęs.
Net ir ši viltis žlunga
Būk, zirzk, dzūkula.

Nepasakiau zirzulei, kad tokį žinojimą kažkas jai pasakė, kaip ir ji man, nes to iki jos nežinojau ir todėl neteisinga sakyti, kad nieko naujo nepasakom kitiems - pasakom tik sau. Ir nepasakysiu, nes atsuko ir kitą skruostą, kad krikščioniškai galėčiau pabučiuoti.

Pabučiavau.