Su duona ir vandeniu

„O štai ką judu su Šnekorium nemiegodami kalbat man visai nepatinka. Liaukitės, berniukai“,-paprašė Dalija Kiliesienė.
    Suraukiau kaktą - ką gi mudu su Jonu taip šnekam? Lyg ir nieko, kas neleistina.  Žvilgt į vieną įrašą, kitą , trečią... Taip, neretai vienas kitam kažką parašom, bet tie „raštai“ tokie, kad neatrodo, jog jie kažkam trukdo ir mudviem reikėtų aprimti.
    Parašiau Dalijai, kad „ ogi niekaip nesuvokiu apie ką čia.“
    Pasirodo, kad šitaip ji parodo į prieš parą parašytą mano kūrinėlį  „Erdvė dangui“ (4), primenantį  laišką. Tiesa, ne Šnekoriui, bet Ražui, kuris laikosi Žalioje Žolėje. Tai irgi ne pirmos jaunystės žmogus ir labai nuoširdus savo poezijai.
    O Daliją, kaip suprantu labiausiai išgąsdino žodis  „išeinu“.
    Dalija Kiliesienė:
    " Tas žodis "išeinu" man nepatinka, tegu ir tokia ar ne visai tokia prasme mano suprastas"
    Pačiai poezijai, matyt, nelabai svarbu, patinka ji kam ar nepatinka. Tačiau kitaip elgiasi jos kūrėjas. Man, pavyzdžiui, norisi, kad prie posmo kažkas  suklustų. Ir šia  prasme man pasisekė - Dalija  sukluso ir aš jau galėjau jai parašyti:
  „Žmogaus  būtyje  PATINKA ar NEPATINKA , manau, kad nedaug reiškia. Jau seniai seniai SENEKOS parašyta: "Ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris įvertintų dieną, kuris suvoktų, jog miršta kasdien? Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau - praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis".
    Ir kuomet šitai priimi, tas išeinu toks natūralus, kad jo ir po skvernu nuo šviesos neapsaugosi.
    Ir Dalija  vėl atsiliepė:
      „Sutinku. Rodos nesu prietaringa, bet kažkaip smilgteli, tarsi galėtų pagreitinti. O juk ir pati ne be nuodėmės - per dažnai miniu mirtį. Nejau bijau?
Na, o kaip mano laiškelį priėmė Ražas?
    Manau, kad geriausiai  jo atsakymą perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Perskaityti ir vėl mąstyti, galvoti, suprantant kokia tai įdomi tema.

Iki mirties numirti reik,
Kitaip nebus tam laiko, -
byloja knygų išmintis.
Kaip nesusiruošusiam išeit,
Kiek daug darbelių čia sulaiko,
Kaip gera būt, kokia rimtis,
Apglėbus sielą lepią taip nuteikia:
Anksti kepurę dėtis ant galvos,
Keleivio lazdą į rankas paimt
Ir nepamiršt į krepšį kelionėn įsidėt
Namelių kvapą, draugo veidą
Ir žodį šiltą, kuris kelionėje aidės
Kaip ilgesys neblėstančios žvaigždės
Iš marmuro tylios erdvės,
Jau amžina riba atskirtas.

    Mano "išėjau „ ir mano palinkėjimai Ražui:
Te laimina dievai tave
Ir mano marmuras te
Gerą žodį taria... -
      nesiderina su Ražo „Jau amžina riba atskirtas“ Aš gi einu į marmurą žinodamas, kad Dievas yra visur ir einu, kaip statybininkas. Juk jau anksčiau pasakyta, kad reikia žmogui turėti dangų arčiau namų. Manau, kad gal ir Pilkę pavyks įsikalbinti, nes tai jos pasakyta:
  Norėčiau ir pati į kelionę susiruošti šitaip: ir su duona, ir su vandeniu, ir su batais, ir su brangiais vaizdais akyse
  Ir su darbo įrankiais, Pilkute.  Bet mes apie tai dar kalbėsim, jeigu, žinoma, neužmiršiu.