Drebėkit, rašykai!

Velnias! Sapnavau Josifą Visirianovičių Staliną. Dar to nebuvę.
    Vyko kažkelintas partijos suvažiavimas. Jis už stalo, kaip pirmininkaujantis, o aš nors ne už stalo, bet beveik šalia, pasienyje. Ten ir daugiau korespondentų. Ir man gėda, kad neypatingai moku šį darbą.
    Ot, ir pabandyk, žmogau, nesimokyti!
    O Stalinas toks liesas, nupempęs, kaip tremtiniai Sibire, ar kitur. Gaila žiūrėti, bet vis tiek su generalisimo munduru. Nors poelgiuose ir laikysenoje šaltas, bet manimi, sakyčiau, patenkintas bent tiek, kad teroro veiksmų nežadėjęs.
    Supratau, kad visas suvažiavimas buvo pamaitintas už „ačiū“ ar net ir to nepasakius. Bet kuomet Stalinas pamatė, kad mūsų lėkštėse kažkokie miltiniai kleckai, buvo labai nepatenkintas ir per Vorošilovą pareikalavo sau mėsiškų, vyriškai stiprių pietų. 
    O sako, kad praeitis išnyksta. Jos dabartyje nėra. Nieko panašaus! Net ir po sapnus paklajoja Tik įdomu, kuo aš taip nusipelniau? Kam prireikė Stalinui surasti mane?
    O gal aš jo ieškojau? Gal aš ji suradęs?
    Ko gero kitame sapne jau politbiuro nariu tapsiu.
    Na, tuomet jau drebėkit, rašykai!!!