Netyčia lyg tyčia

Kai kurie dalykai lyg tyčia, nors iš tikrųjų – netyčia. Man buvo smagu netyčia parašyti tai, kas sutilpo keturių dalių  „Pradžioje“. Ten apie Valdovų rūmus, prisimenant žmones, kurie iki jų atstatymo pradžios juos jau turėjo pasistatę savyje, Savęspi. Aš irgi su jais, o ne su A. Bumblausku. O šiandien atsitinka taip, jog žinau, kad rytoj savaip minėsiu karalių Mindaugą dviejų ar trijų dalių kūrinėlyje „Prisikėlimo valandoje“ Irgi netyčia,  bet kaip tyčia. Netyčia ir tai, jog, regis, suvokiau, jog svarbiau čia, dienoraštyje, paakcentuoti bent kai kurias dienos nuotaikas, kurios įtaigoja kokią nors mintį ar sumanymą.
Su švente. Būkite laimingi visi, kas čia, ar šalia.      *****
Mindaugas:
  -  Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs...
      (Iš "Prisikėlimo valandoje" I)