Iš senų užrašų (2)

4. Man, žinoma, labai norėtųsi, kad šitokius, gabalais, fragmentais atsirandančius užrašus tęsčiau bent keletą metų, bet vargu ar taip įvyks. Mano patirtis tokia, kad, deja, jau net pasižadėti nedrįstu, jog stengsiuosi tai daryti kiek išgalėdamas.
    Pradžioje sumanytų darbų siela skrajoja po devintąjį dangų ir tuomet atrodo, kad... Dieve mano,  kokios puikios sparnuotos užgaidos! Bet praeina diena, kita ir galvoje, širdyje pragysta kiti gaidžiai, užgieda kiti angelai. Ir aš, viską metęs, vėl pradedu kurti naują Rojų. Ir šitaip mėtausi nuo vieno dalyko prie kito ir va kiek jau metų, kai taip!
    Todėl ir šiuos užrašus dėlioti ėmiausi gabaliukais, fragmentais, plytomis, nes suprantu, kad  jau  poryt, užporyt galiu juos palikti nesukrautus į jokį statinį ir palikti numestus kur pasitaikė, pats vėl pakildamas į devintąjį dangų.

    5.Mano šitų užrašu tikslas – prisiminti. Vadinasi, nieko naujo. Priešingai- viskas sena. Bet žinau, kad jeigu jiems  būtų lemta atsirasti, kalbėčiau juose ne apie žaisliukus, o apie žmogų ir jo gyvenimą. Jeigu lemtis palaimintų šį sumanymą, tuomet gali atsitikti taip, kad atsiras puslapių, kurie  panašės į apsakymus. Man tai būtų smagu, nes manęs, ko gero, ir mirties patale nepaiks mintis, kad  dar  ne viskas  baigta, kad dar parašysiu  šaunų kūrinį. Tai teikia stiprybę ir viltį, kad šitaip užsiėmęs žmogus išprašo  ilgesnio gyvenimo, nepaisant kad vis tiek tas gyvenimas – tik akimirka. Bet aš, žinoma, nevarginsiu savo menko protelio pajutęs, kad darbas man neįdomus ir vėl atsiduosiu tam kitam polėkiui, kuris pažadėtų kitą, dar nepergyventų  svajonių džiaugsmą.
Svajok, žmogau. Svajok! Ir  nebark savęs už tai, kad neva atitrūkęs nuo žemės. Visi gyvename iki mirties. O svajonės taip pat ją gali išpuošti, padabinti, nes tai įrankis Dievo rankose ir aš nemanau, kad  jo rankose kažkas  galėtų būti tokio, ką galima priskirti prie atmestinų dalykų. 

6.
Išaušo sausio 27d.
Sveika, mieloji!
Palengva pavartinėsiu ką tik  perskaitytą pirmą „Trijų muškietininkų“ knygą
Bet ką žinau apie Aleksandrą Diumą - tėvą, knygos autorių?
Man reikšminga, kad gyveno tuo laiku, kuris rūpi (1802 07 24  – 1870 12 05 ) Tiesa, tas rūpimas man laikas visai ne Prancūzijoje, o čia, Lietuvoje. Turiu galvoje 1861- 63 metų sukilimą. Diuma (tėvas) kaip  beje, ir Diuma (sūnus) turėjo galimybę bent jį jausti. Man tiesiog norisi prisiekti, kad mūsų bajorai negalėjo būti blogesni, negu prancūzų ir aš dėkingas už tokį supratimą, net jeigu jis visapusiškai klaidingas. Man smagu  manyti, kad tik kilnus žmogus galėjo kilti į  kovą už savo laisvę ir sakyti:
    - Aš noriu laisvės, ponas maskoliau.
    Ot todėl tuometinės Lietuvos bajorų vaizdas mano praeities Lietuvai teikia kilnumą.
  Tiesą sakant nelabai žinau, kas yra bajoras, pagal  kokius konkrečius parametrus jį pažinti. Knygos, kurias perskaičiau per 50 metų, atstumia mano pasitikėjimą jomis. Nepasitikėjimas užplūdo dvasią, per jį nukenčia ir sąžiningos, teisingos knygos. Tai žinau, suvokiu, suprantu, bet klastočių, melo žala labai jautri. Kai dabar palikta atsirinkti, kas mūsų knygose o‘kei, o kas – ne, dažnai jaučiuosi bejėgis. Kažkokios įtaigos stumia į praėjusius laikus ir suvokiu, kad ir A. Diuma praėjusiems laikams buvo meilesnis, net„Tris muškietininkus“  mums „ perskaitė“ iš surastų pono d‘Atranjano atsiminimų.
Tai man kelią nuotaiką. Svarbiausia, kol kas ieškojimas, krutėjimas ir  man atrodo būtų absurdiškiausia gulėti nieko neveikiant ir spjaudyti į  lubas manant, kad tau skirta netikelio žemėje dalia.        ************************

Po vidurnakčio, broli.
Į naktį visas laikas subėgo.
Toks atbukęs, TOKS LIŪDNAS ESU -
Kažkas pjaunasi, draskos širdy...
O kodėl?  O dėl ko? Nežinau.
Laikui rūpi praeit pro mane
Net tuomet, kai būnu naktyje...