Švendubrėje su Jonu Smaliuku

Vis dar JŲ neatiduodu šventai ugniai ir net nežinau, kodėl. Gal ne tik todėl, kad pats to nenoriu, bet ir ugnis nenori JŲ priimti. Vis dėlto šventas daiktas, o ugnis, regisi, sugeba geriau save apsaugoti nuo nuodėmės ir todėl senų laikų užrašai dar vis pelija, blėsta, marinasi, dulksta. Prieiti prie jų taip pat nesinori, bet pasitaiko dienų, kuomet, pasiėmęs padidinamąjį stiklą, ateinu ir bandau  perskaityti išbukusius kaip mano akys kažkada parašytus žodžius.
    Ot ir dabar
      Išsitraukiau iš šūsnelės sulipusius, pageltusius popieriaus lapus ir po įdėmios apžiūros suprantu,    kad tą kartą į Švendubrės sodžių atėjau 1995 m. lapkričio 26 d. Bet ar tikiu tuo?
    - Taigi va, žiūrėk! Tavo akulės geresnės, - sakau Kandžiukui, ištikimiausiam senatvės draugui: - Žiūrėk ir skaityk. Juodu  ant palto parašyta...
    Pavizgino į dangų pakelta uodegėle ir aš žinau, kad jis nesuabejojo. Tai iš tikrųjų buvo pirmoji kelionė į Švendubrę, į netoli Druskininkų esanti sodžių. Ir dabar dar atmintyje šmėsčioja tiesaus, guvaus žmogaus siluetas, žmogaus, norėjusio mane įtikinti, kad jau jam apie 100 ar daugiau metų.
    Tai Jonas Smaliukas. 
    Tačiau, deja, niekaip nepasiseka atsiminti, kodėl šalia Jono Smaliuko vardo ir pavardės užrašyta:      “Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau      Ketvirtū naktely giron miegojau“
    Gali būti, kad jis kažkokia tai proga padainavo man šią dainą, tačiau įdomu, kad po šių dainos eilučių yra užrašyti keli nedideli tekstai, kuriuos dabar perrašau taip, kaip sugebu perskaityti ant nugeltusio popieriaus.

JONAS SMALIUKAS:
      Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėj. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
    Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va. Nei  Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo  jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka...  Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai  gaudavau - pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt. Įdomu. „ Traviata“. “ Rrigoleta“. Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.      ******
    Matyt, kurį laiką tylėjom. Bent jau tiek, kiek mano senoliui laiko prireikė, kad netikėtai Kiprą Petrauską nuplukdytų ar nuskraidintų, trumpiau sakant – permestų per okeaną į Ameriką.

J. SMALIUKAS:
    Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
    - Dolerių?
    - A?
    -Sakau, gal dolerių?
    - Gal dolerių. Kitas skūpas. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka.
Labai geras žmogus buvo. Labai geras.      ***** 

JONAS  SMALIUKAS:
    -Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai -  lietuviai labai darbštūs žmonės . 
    - Buvo turbūt?
    - Ką?
    -Sakau, buvo. O dabar?
    -Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu  taip bus, tai mes išsipompuosim.
    Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos,  pažiūrėkit -  lyguma  Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja, jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to  griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur.  O  anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis.
    Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose,  Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitan... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn-  aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar  užeik kavinėn - spiritą parduoda.  Šnapsą parduoda.
    Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas...    ******
 
JONAS SMALIUKAS:
    Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Praveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų  kaimas 1635 metų - jau Švendubrė.
    Anksčiau - Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta  viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.
    Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim...
    Gal  po metų ar net mažiau, išgirdau žinią, kad Jonas Smaliukas miręs, bet apie tai ne todėl. Žiūriu į savo Kandžiuką ir galvoju, kad nyksta ir atmintis. Galbūt sparčiausiai apie žmones. Kandžiukas žiūri nemirksančiom akelėm į mane lyg prašydamas, kad nenutilčiau: na, dar, dar... Nes  kito laiko jau gali ir nebūti.
  Ir vėl imu į rankas padidinamąjį stiklą.        ******
JONAS SMALIUKAS:
    Be tikėjimo nieko nėra. Reikalinga ką nors tikėt. Nu, kaipgi? Galų gale turi į ką nors tikėt. Turi vis viena. Gal kai suaugęs žmogus-  jau ne, bet jaunystėj reikalinga. Nu, ką  jis, kaip žvėriukas augs? Reikia. Būtinai reikia. Be tikėjimo nieko nėra. Reikia ką nors tikėt. Be  tikybos absoliutiškai nieko nėra. Aš visą gyvenimas tikėjau. Ir dabar tikiu. Žmogus atsinaujini, rodos. Tai nakties metu pabundu ir persižegnoju.
    Žiūrėk, mirė Šleževičius. Labai iškilmingai laidojo. Mirė ( kaip  jis?) - Toliušis. Šv. Antano  bažnyčioj pamaldos buvo. Tarybiniais metais. Buvo Gedvila- švietimo ministras. Ir jis dalyvavo  bažnyčioj  pamaldose. Daug dalyvavo komunistų Toliušio pamaldose.
Supranti, kaip buvo?

    Ak, Kandžiuk, Kandžiuk...  Negi manai, kad šitos pavardės man ką sako? Jos iš senų laikų.    Tyli?
    Ak, kaip gerai, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Norėčiau, Kandžiuk, kad ir žmogus  meilėje nuo šuns neatsiliktų.


JONAS SMALIUKAS    Buvo karo ministras Šližys. Atsargos majoras,  Vyties kryžiaus  kavalierius . Ir  24 metais buvo paroda. Nupirko jis  mašiną  Ford Linkolicioja  A-jajai skandalas! Interpeliacija Seime. Einam paklausyt. O va čia Karcolis buvo valstybės kontrolis.
    O paskui laike pertraukos-  kad tave  perkūnas!- žiūriu, Šleževičius, Toliušis ir Šližys arbatą  geria prie vieno staliuko. Sako, klaidą  padariau, kad neatsiklausiau. Ot, kokia buvo draugystė. O  dabar  kaip šunės  pjaunasi. Ot patriotizmas, a? Sako, aš klaidą padariau, reikėjo man atsiklaust. Ar  negražus žestas , a? Šagi interpeliacija. Ir jį apskundė, o  prašau - prie arbatos stalo didžiausi draugai...        -------------------------------------
  „Šiandien užteks“, - sakau pats sau. Ir tikrai užteks, kadangi sunku net per padidinamąjį stiklą  perskaityti išblukusią rašyseną. Bet džiaugiuosi, kad galiu atsiminti žmogų, kuris atėjo ir klausia:
      - Ar atsimeni mane?
      - Va tiek ir tuputį daugiau..    Vis dėlto verta paspirginti akis kad ir pro padidinamąjį stiklą.