Ačiū, Dalija (1)

Perskaičiusi iš mano „Kryžiokų vasaros“ eilinį darbelį „ Prie pietinio lango“ Dalija parašė; „Radusi laiko perskaitysiu  nuo pradžios.  Tuomet truputį pagalvojęs, parašiau:
  „Ačiū, Dalija, bet siūlyčiau nevargti ir neskaityti tiek, kiek ketinate. Ot, būsiu dėkingas, jei perskaitysite tai, ką parašysiu. Dar žadu, nors kaip bus- argi gali žinoti? Dėl šios priežasties pradedu ir "kitokį" dienoraščio rašymą. Norėčiau, kad jis būtų man draugas.“
  Apie  numanomą būsimą dienoraštį  norėjosi parašyti daugiau ir atviriau, bent pridėti ir tokį sakinį: „ Tai todėl, Dalija, kad juk sakoma: pasakyk, kas tavo draugas ir aš pasakysiu, kas tu. Bet man pasirodė, kad tai per drąsus sakinys, nes labai suprantama, kad nemenka dalis „rašyk“ publikos dar neturi tokiam suvokimui patirties. Vienas dalykas tai perskaityti, žinoti, ir visai kita- suvokti patirtimi. Bet šios dienos ankstų rytą perskaičiau dar vieną Dalijos lapelį. Cituoju jį visą, kaip parašytas, tik išryškindamas man labiausiai reikalingą dalį.
    ''Skaitau ir skaitysiu. Žalioj žolėj perskaičiau visus dienoraščius ir didžiąją dalį poezijos, neatimkit to malonumo perskaityti viską.
    Surinkinėju į laikmenas atsiminimus, dienoraščius, visokius eiliuotus atgalius - vaikams, kad nereikėtų šifruoti mano dantyraščio, rašysena genda galutinai. Dar daug ko norėčiau, bet... Per vėlai pradėjau''.   
--------------------------
    Taip prasidėjo šis mano rytas.
    Smagu, kad jis prie „kitaip“ rašomo dienoraščio.
    O iki vakaro dar toli. Nors- argi?